1918 m. vasario 16 d. tarp tų, kurie pasirašė Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo Aktą, buvo ir keturi Palangos progimnazijos absolventai. Dr.Jono Šliūpo memorialinės sodybos-muziejaus archyvo nuotr.
Žydrūnė Jankauskienė
Šiandien, kai į Palangą žiūrima kaip į kurortą, sunku suvokti, jog prieš kurį laiką šis pajūrio miestas vertintas visai kitu aspektu. Dr.Jono Šliūpo memorialinės sodybos-muziejaus muziejininkė Sigutė Bendikienė sako, kad prieš daugiau nei šimtą metų įvairaus amžiaus lietuvaičiai čia važiuodavo mokytis. Palangos progimnazija buvo labai populiari ir laikyta prestižine. Joje mokėsi net keturi būsimi Nepriklausomybės Akto signatarai, iš kurių vienas vėliau tapo ir Lietuvos Prezidentu.
Apie signatarus ir progimnaziją
Dr.Jono Šliūpo memorialinės sodybos-muziejaus muziejininkė Sigutė Bendikienė į parodos „Vasario 16-osios Akto signatarai – Palangos progimnazijos auklėtiniai“ atidarymą pakvietė vasario 7 dieną. Tiesa, iškilmingas šios parodos pristatymas visuomenei numatytas vėliau – tikrąją šventės dieną – Vasario 16-ąją (15 valandą). Muziejininkė gali ir moka labai įdomiai papasakoti apie kieikvieną signatarą atskirai ir visus iškart. Bendraujant su S.Bendikienė susidaro įspūdis, lyg nusikeltum į tuos laikus, kai dar stovėjo įspūdingas Palangos progimnazijos pastatas, o mokytis čia važiavo gimnazistai iš visos Lietuvos.
„Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Palanga atiteko Rusijai ir 1819 m. buvo prijungta prie Kuršo gubernijos, bet čia carinis režimas buvo švelnesnis negu Vilniaus bei Kauno gubernijose. 1886 m. grafas Juozapas Tiškevičius savo lėšomis įsteigė progimnaziją valdiškos mokyklos teisėmis ir buvo jos globėjas. Palangos progimnazija priklausė Rusijos liaudies švietimo ministerijos Rygos mokslo apygardai. Savo programa ir mokslo tvarka buvo klasikinė ir ją baigusiems teikė visas klasikinės progimnazijos teises. Iš kitų mokyklų išsiskyrė tuo, kad nebuvo amžiaus cenzo – įstodavo ir devynmečiai, ir perkopę dvidešimt metų jaunuoliai“, – pasakoja S.Bendikienė.
Palangos progimnazijoje mokėsi nuo 100 iki 150 mokinių, daugiausia lietuviai, o mokytojai, išskyrus vokiečių kalbos, buvo rusai. Rusiška mokykla lietuviško kaimo vaikui buvo, anot Stepono Kairio, „savotiškas tiltas per Rubikoną“, kurį privalėjo pereiti siekdamas geresnio gyvenimo. Šioje progimnazijoje mokėsi ir keturi būsimieji Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai: Steponas Kairys, Antanas Smetona, Jurgis Šaulys ir Kazimieras Steponas Šaulys.
Iš kitų mokyklų Palangos progimnazija išsiskyrė tuo, kad čia nebuvo amžiaus cenzo – įstodavo ir devynmečiai, ir perkopę dvidešimt metų jaunuoliai. Dr.Jono Šliūpo memorialinės sodybos-muziejaus archyvo nuotr.
Gimnazistai – skirtingo amžiaus
Kazimieras Steponas Šaulys, penkiolikmetis nuo Švėkšnos, iš Stemplių kaimo, mokslus Palangoje pradėjo 1887-aisiais, po metų atvyko devynmetis Jurgis Šaulys, taip pat nuo Švėkšnos, iš Balsėnų kaimo, dar po metų – dešimtmetis Steponas Kairys nuo Anykščių, iš Užunvėžių kaimo, 1892 m. atvažiavo Antanas Smetona, aštuoniolikmetis nuo Taujėnų, iš Užulėnio kaimo. Antanas Smetona įstojo į trečiąją progimnazijos klasę ir jau nesusitiko su Kazimieru Steponu Šauliu, bet jam teko bendrauti su Steponu Kairiu, ir Jurgiu Šauliu.
Apie mokslo metus Palangos progimnazijoje S. Kairys prisiminė: „Mūsų pedagogai nerodė ypatingo pasinešimo laimėti mūsų sielas rusų ir Rusijos reikalui. Per pamokas dėstė tik tai, kas buvo programoje ir vadovėliuose. (…) Kritiškais mokiniui momentais (…) daugumas progimnazijos pedagogų buvo pakankamai žmoniški, kad neskubėtų nukirpti mūsų likimo siūlo.“ Apie tautišką veiklą S. Kairys neužsimena. J. Šaulys, prisimindamas dienas Palangos progimnazijoje, rašo: „Ketvirtoje klasėje būnant, kvėdarniškis Liatukas (vėliau tavęs Lietuvos kariuomenės generolu), matyt, jau susipratęs lietuvis, suorganizavo būrelį mokinių (daugiau kaip 10) (…). Būrelio nariai savo tarpe jau kalbėdavomės lietuviškai.“ Iš Tilžės kontrabandos keliu gaudavo laikraščius „Vienybę lietuvninkų“ ir „Apžvalgą“. J. Šaulys baigiamojoje klasėje paskelbė pirmąjį savo straipsnį – JAV lietuvių savaitraštyje „Vienybė lietuvninkų“ aprašė mokinių gyvenimą.
Keliai suvedė ir vėl
Baigę Palangos progimnaziją dauguma lietuvių stodavo į kunigų seminariją. Iš būsimųjų signatarų ketvertuko šį kelią buvo pasirinkę trys, bet dvasininku tapo tik Kazimieras Steponas Šaulys. S. Kairys baigė Peterburgo technologijos institutą, A. Smetona – Peterburgo imperatoriškojo universiteto Teisės fakultetą, J. Šaulys, 1899 m. už lietuvišką veiklą pašalintas iš Vilniaus kunigų seminarijos, 1903 m. įstojo į Berno universitetą, baigė ekonomikos mokslus, įgijo filosofijos mokslų daktaro laipsnį.
Kiekvienas atėjęs apžiūrėti dr.J.Šliūpo memorialinėje sodyboje eksponuojamos parodos gaus dovanų: Vokietijai įteikto (ir tebepriklausančio) dokumento bei „Lietuvos aide“ 1918 m. vasario 19 d. išspausdinto Lietuvos Nepriklausomybės Akto kopijas
Studentus S. Kairį ir A. Smetoną siejo veikla tautinėse organizacijose Peterburge. Po studijų S. Kairys, A. Smetona, J. Šaulys grįžo į Lietuvą, įsikūrė Vilniuje. K. S. Šaulys dvasininko darbą pradėjo Panevėžyje. Palangos progimnazijos bendramoksliai buvo aktyvūs tautinės savimonės žadintojai. Dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime 1905 m., Lietuvių konferencijoje Vilniuje 1917 m., buvo išrinkti į Lietuvos Tarybą. O 1918 m. vasario 16 d. visi keturi buvo tarp tų, kurie pasirašė Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo Aktą.
Maištininkas nuo mažumės
S.Kairys gimė 1878 m. gruodžio 20 dieną pagal seną arba 1879 m. sausio 2 pagal naują kalendorių, o mirė 1964 m. gruodžio 16 d. Labiausiai S.Kairio pavardė žinoma dėl to, jog jis buvo Vasario 16-osios akto signataras. Tačiau nuopelnų šio vyro gyvenime būta kur kas daugiau. Tad, ko gero, neverta stebėtis, kad jo vardas tebėra gyvas iki šiol. Lietuvoje veikia inžinieriaus, mokslininko ir kūrėjo Stepono Kairio fondas.
S.Kairio pavardė nėra tikra. Anot jo vardo fondo valdytojų, pavardė kilo iš pravardės. Vyro protėviai buvo Tumasoniai, bet dėl kairiarankiškumo buvo praminti kairiais, o gimus Steponui klebonas vaiką įrašė Kairio pavarde.
S.Kairys gimė Užunvėžių kaime (dabartiniame Anykščių r.) pasiturinčių valstiečių šeimoje. BaigęsKurklių pradinę mokyklą, devynerių Steponas išvyko į Palangos progimnaziją, kurią su pagyrimu baigė 1894 m. Baigęs mokslus Palangoje, S.Kairys atsisakė stoti į kunigų seminariją ir tais pačiais metais įstojo į Šiaulių gimnazijos penktąją klasę. Čia besimokydamas susipažino su dviem draudžiamomis idėjomis: lietuvybe ir tik gimstančia Vakarų Europos socialdemokratija. Abi jos ir liko pagrindiniu S.Kairio gyvenimo idėjiniu kelrodžiu.
Iš Šiaulių gimnazijos aktyvus jaunuolis 1897 m. buvo pašalintas už dalyvavimą katalikų mokinių maište prieš priverstinį dalyvavimą stačiatikių pamaldose.
1898–1908 m. S. Kairys studijavo Petrapilio (dabar – Sankt Peterburgas) Technologijos institute, iš kurio du kartus šalintas už dalyvavimą studentų judėjime. Jaunuolis daug laiko skyrė visuomeninei ir politinei veiklai, dalyvavo 1905 m. revoliucijoje: kalbėdavo susirinkimuose, kūrė profesines darbininkų organizacijas, platino anticarinius politinio pobūdžio atsišaukimus. Nuo 1900 m. jis įsijungė į Lietuvių (vėliau – Lietuvos) socialdemokratų veiklą, kurios vadovybės nariu buvo iki pat 1944 m.
Įtraukė svarbių įvykių verpetas
1915 m. pabaigoje susirinkę visų politinių srovių atstovai išrinko penkių asmenų grupę lietuvių reikalams atstovauti ir ginti juos nuo okupacinės valdžios. Tą grupę sudarė dr. J. Basanavičius, S. Kairys, P. Klimas, A. Smetona, J. Šaulys ir kunigas J. Stankevičius. 1916 m. kartu su Antanu Smetona ir Jurgiu Šauliu S. Kairys dalyvavo Šveicarijoje vykusiame Rusijos pavergtųjų tautų kongrese ir lietuvių konferencijoje Lozanoje, 1917 m. – lietuvių konferencijoje Berne, kur svarstytos Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo ir įtvirtinimo prielaidos. Jis buvo vienas iš Vilniuje vykusios Lietuvių konferencijos rengėjų (1917). Išrinktas į Lietuvos Tarybą, iki 1918 m. vasario 15 d. buvo jos pirmasis vicepirmininkas. 1918 m. sausio 26 d., protestuodamas prieš daugumos nutarimą atkurti Lietuvos valstybę su įsipareigojimais Vokietijai, iš Lietuvos Tarybos pasitraukė, bet vėliau darbą joje tęsė.
Į Palangą grįžo ne kartą
1921 m. Lietuvai susigrąžinus Palangą iš Latvijos, S. Kairys dalyvavo miesto prijungimo prie Lietuvos šventėje. Savo atsiminimuose „Lietuva budo“ (1957) jis taip pasakoja apie šį epizodą: „Mūsų kariuomenė Palangon įžygiavo 1921 metų kovo mėn. 31 dieną. Kartu su kariuomene nuo buvusios Kauno gubernijos sienos pėsčias ir aš žygiavau šešis kilometrus. Ankstyvo pavasario debesuota diena tarpais nori lyti, bet saulutė, vis ir vis prasimušdama pro debesis, mums nusišypso. Palanga, lietaus lašais ašarota, nuoširdžiai mus sveikina“. Palangoje inžinierius lankėsi ir vėlesniais metais. 1937 m., inžinieriui S. Kairiui bendradarbiaujant su tuomečiu Palangos burmistru dr. Jonu Šliūpu, buvo imtasi Palangos miesto vandentiekio ir kanalizacijos projektų ekspertizės.
Paskutinį kartą į Palangą S.Kairys buvo atvykęs 1944 m., kai vyko Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto vadovų suėmimai. 1943-1945 m. S.Kairys buvo šio politinio pasipriešinimo judėjimo vadovas. Aplankęs Palangą, vyras pasitraukė į Vakarų Vokietiją, o iš ten 1951 m. visam laikui išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Pasprukti S.Kairiui pavyko tik dėl to, kad jis draugų padedamas buvo įsigijęs pasą svetima Juozo Kaminsko pavarde.
Mirė S. Kairys 1964 m. gruodžio 16 d. Niujorke. Vykdant velionio valią, 1996 m. urna su signataro palaikais buvo pargabenta į Lietuvą, perlaidota Kaune, Petrašiūnų kapinėse.
Kunigo kelią pasirinko tik vienas iš keturių
Prelato Kazimiero Stepono Šaulio gyvenimas yra glaudžiai susijęs su Lietuvos kovomis ir siekimais, jos laimėjimais ar pralaimėjimais. K. S. Šaulys – vienas svarbiausių tautinio, politinio ir socialinio atgimimo veikėjų, padėjęs suformuoti nepriklausomos valstybės pagrindus, nenuilstamai skleidęs krikščioniškąsias vertybes, ugdęs inteligentiją, brandinęs moksleivių ir akademinio jaunimo charakterį.
K. S. Šaulys gimė 1872 m. sausio 28 d. Tauragės apskrityje, Švėkšnos valsčiuje, Stemplių kaime. Baigė Švėkšnos pradinę mokyklą, Palangos progimnaziją, Žemaičių kunigų seminariją Kaune. Studijavo Peterburgo dvasinėje akademijoje. 1897 m. gavo teologijos kandidato laipsnį. 1899 m. baigė mokslus aukščiausiu pažymėjimo laipsniu. 1899 m. birželio 29 d. Kaune įšventintas kunigu.
Iš pradžių buvo vikaras Panevėžyje, vėliau Panevėžio realinės gimnazijos, mergaičių vidurinės mokyklos kapelionas. Nuo 1906 m. dėstė Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune bažnytinę teisę, moralinę teologiją, visuomenės mokslą ir sociologiją.
K. S. Šaulys jaunystėje pradėjo kilti bažnytinės hierarchijos laiptais. 1911–1920 m. ėjo Žemaičių vyskupo sekretoriaus pareigas, 1916 m. paskirtas Žemaičių vyskupijos kapitulos kanauninku, vėliau – kancleriu. 1926 m. tapo Kauno arkivyskupo Metropolito J.Skvirecko vikaru, 1927 m. jam suteiktas popiežiaus rūmų prelato titulas, 1932 m. išrinktas Kauno arkivyskupijos prelatu, vėliau pakeltas Kauno bazilikos arkidiakonu ir metropolijos kapitulos prelatų dekanu, vėliau jam suteiktas apaštališkojo protonotaro garbės vardas.
Galime aplankyti Romoje
K. S. Šaulys rūpinosi žmonių gerove. Panevėžyje įkūrė labdaros draugiją beglobiams žmonėms remti, „Motinėlės“ draugiją neturtingiems gabiems mokslo siekiantiems jaunuoliams pagelbėti, „Saulės“ švietimo draugiją. 1918 m. dr. R.Šliūpo (J.Šliūpo brolis – aut.past.), įkūrusio Lietuvos Raudonąjį kryžių, pakviestas, įsitraukė į šios organizacijos veiklą, buvo išrinktas Vyriausiosios valdybos nariu. Kai vokiečių okupacijos metais Lietuvos Raudonojo kryžiaus veikla buvo sustabdyta, K. S. Šaulys kūrė Lietuvos Savitarpio pagalbos organizaciją, tapo jos tarybos vicepirmininku (1941–1944 m.). Politiniame gyvenime dalyvavo aktyviai: 1905 m. gruodžio 4–5 d. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime, 1917 m. Lietuvių konferencija K. S. Šaulį išrinko į Lietuvos Tarybą. 1920 m. K. S. Šaulys buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą – dar kitaip vadinamąją Konstitucinę asamblėją. Dirbdamas Konstitucinėje komisijoje, pasak Krikščionių demokratų frakcijos atstovo P.Kriščiūno, „labai daug gero padarė Lietuvai, padėdamas įvesti joje demokratinę ir krikščionišką santvarką.“ Būtent tokių žmonių pastangomis buvo parengta ir 1922 m. priimta pirmoji nuolatinė Valstybės Konstitucija. 1922 m. buvo Lietuvos krikščionių demokratų partijos Centro komiteto narys. Steigiamojo Seimo darbo pabaigoje, K. S. Šaulys iš viešosios politinės veiklos pasitraukė ir nuo 1922 m. iki 1944 m. profesoriavo Lietuvos universitete (vėliau – Vytauto Didžiojo universitetas), seminarijoje. Ėjo Teologijos–filosofijos fakulteto Bažnytinės teisės katedros vedėjo, ekstraordinarinio, ordinarinio profesoriaus pareigas. Jis taip pat dirbo Arkivyskupijos administracijoje.
Baigiantis Antrajam pasauliniam karui 1944 m. prel. K. S. Šaulys išvyko į Vokietiją, 1945 m. persikėlė į Šveicariją. Mirė 1964 m. gegužės 9 d. Lugane, „Tėvynės ilgesio kankinamas, bet nepraradęs vilties, kad Lietuva vėl prisikels laisvam, nepriklausomam gyvenimui“ (Nekrologas, „Pasaulio lietuvis“, nr. 7–8, 1964). Palaidotas Romos Campo Verano kapinėse Šv. Kazimiero koplytėlėje.
Pirmasis Lietuvos diplomatas
Muziejininkė S.Bendikienė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarą Jurgį Šaulį įvardija pirmu Lietuvos diplomatu. Vyras gimė 1879 m. gegužės 5 d. Balsėnų kaime, valstiečių šeimoje. Nuo 1887 m. mokėsi Kaltinėnų parapijos daraktorių mokykloje, vėliau Palangos progimnazijoje.
Palangoje būsimasis signataras įsitraukė į lietuvišką tautinę veiklą: dalyvavo lietuvių moksleivių būrelyje, tarp moksleivių platino laikraščius „Vienybė lietuvninkų“, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, „Aušra“. 1895 m. „Vienybėje lietuvninkų“ buvo išspausdinta pirmoji J. Šaulio publikacija. Tais pačiais metais, baigęs progimnaziją, jaunuolis įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, bet už lietuviškų knygų platinimą ir tautinę veiklą 1899 m. buvo iš jos pašalintas. 1903 m. išvyko studijuoti ekonomiką Berno universitete. 1912 m. apgynė daktaro disertaciją. Studijų metais redagavo socialdemokratų periodinius leidinius „Naujoji gadynė“, „Skardas“, „Žarija“. Grįžęs į Lietuvą apsigyveno Vilniuje, buvo Lietuvių mokslo draugijos ir kitų tautinių organizacijų narys.
Pirmojo pasaulinio karo metais liko Vilniuje, priklausė Lietuvių draugijai nukentėjusiems dėl karo šelpti. Dalyvavo rengiant okupacinės valdžios atstovams ir užsienio valstybių vadovams lietuvių politikų įteiktus dokumentus, kuriuose reikalauta pripažinti Lietuvos politinį savarankiškumą. 1916 m. birželio mėn. J. Šaulys kartu su A. Smetona ir S. Kairiu buvo lietuvių tautos atstovai Trečiajame pavergtųjų tautų kongrese Lozanoje. Vienas iš 1917 m. rugsėjo 18—22 d. Vilniuje vykusios Lietuvių konferencijos rengėjų, išrinktas į Lietuvos Tarybą. Dirbo Tarybos generaliniu sekretoriumi, o nuo 1918 m. vasario mėn. — pirmuoju vicepirmininku. 1917 m. dalyvavo lietuvių konferencijose Stokholme ir Berne. 1918 m. lapkričio 23 d. buvo paskirtas pirmuoju Lietuvos nepaprastuoju ir įgaliotuoju ministru Vokietijoje, vėliau — Šveicarijoje, Italijoje. 1924 m. pasitraukė iš diplomatinės tarnybos, rūpinosi lietuviškų periodinių spaudinių rengimu ir leidyba Klaipėdos krašte, redagavo „Klaipėdos žinias“, „Lietuvos keleivį“, „Memeler Zeitung“. 1927—1946 m. tęsė darbą diplomatinėje tarnyboje: buvo nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Vatikane, Vokietijoje, Lenkijoje, Šveicarijoje. Sukaupė didžiulį retų spaudinių Lietuvos istorijos tematika rinkinį, dalį jų 1938 m. padovanojo Vytauto Didžiojo universitetui. Mirė 1948 m. spalio 18 d. Lugane (Šveicarija). Palaidotas šio miesto kapinėse.
A.Smetona Palangoje mokėsi tik vienerius metus
Būsimasis Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona gimė 1874 m. rugpjūčio 10 d. Ukmergės apskrityje, Taujėnų valsčiuje, Užulėnio kaime. Baigė Taujėnų pradinę mokyklą, privačiai mokėsi Ukmergėje ir Liepojoje (Latvija). 1893 m. baigė Palangos progimnaziją. Įstojo į Mintaujos (Latvija) gimnaziją, iš kurios buvo pašalintas. 1897 m. baigė Peterburgo gimnaziją. Įstojo į Peterburgo universiteto Teisės fakultetą, du kartus iš jo šalintas, suimtas, trumpai kalintas. Universitetą baigė 1902 m. Grįžo į Lietuvą ir dirbo Vilniaus Žemės banke.
1902–1907 m. A.Smetona buvo Lietuvių demokratų partijos narys. 1905 m. gruodžio 4-5 d. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komiteto pirmininko pavaduotojas, pirmininkas. 1917 m. rugsėjo 18–22 d. dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje. Išrinktas Lietuvos Tarybos, vėliau Valstybės Tarybos pirmininku (1917-1919 m.).
Nuo 1919 m. balandžio 4 d. iki 1920 m. birželio 19 d. Antanas Smetona pirmasis Lietuvos valstybės Prezidentas. 1920–1924 m. – Lietuvių tautos pažangos partijos vadovas. 1921-1924 m. redagavo įvairius leidinius. 1923 m. lapkritį valdžios kelias dienas kalintas už Augustino Voldemaro kritinio straipsnio publikavimą „Vaire”. Iki 1924 m. dalyvavo Lietuvos šaulių sąjungos veikloje. 1924 m. – Lietuvių tautininkų sąjungos kūrėjas. 1925-1926 m. buvo šios sąjungos pirmininkas.
1926 m. A.Smetona buvo išrinktas į Trečiąjį Seimą. 1926 m. gruodžio 17 d. – vienas karinio valstybinio perversmo vadovų. 1926 m. gruodžio 19 d. išrinktas Lietuvos Respublikos Prezidentu. Perrinktas 1931 ir 1938 m. Prezidentu išbuvo iki 1940 m. birželio 15 d. 1924–1940 m. – Tarptautinio banko valdybos pirmininko pavaduotojas. Įvairių draugijų ir bendrovių steigėjas bei vienas vadovų. 1940 m. birželio mėnesį pasitraukė į Vokietiją, vėliau – į Šveicariją ir pagaliau – į JAV. Žuvo 1944 m. sausio 9 d. gaisre Klivlende.
Į Palangą – kiekvieną vasarą
Praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje kasmet keturioms savaitėms sezono metu į Palangos „Baltąją vilą“ (prie J.Basanavičiaus g ir Birutės al. sankryžos – aut.past.) atvykdavo ir su šeima apsistodavo prezidentas Antanas Smetona. Į Palangą jį atlydėdavo visa svita tarnų ir patarėjų. Panašu, kad ir atostogų metu A. Smetona laikydavosi griežto grafiko. „Po pusryčių, apie 10 valandą, lydimas dviejų civiliais drabužiais apsirengusių karininkų, pėsčias eidavo į vyrų paplūdimį. (…). Ant vienos aukštokos smėlio kopos Palangos miesto savivaldybė prezidentui ir palydovams persirengti buvo pastačiusi nedidelę gražią lentinę kabiną. (…). Prie jūros jis išbūdavo apie tris valandas, vėliau pietaudavo. Po pietų – vaikščiodavo po parką, pajūrį, skaitydavo. Lankytojams skirtas laikas nuo 16.30-17 val. Vakarieniaudavo su šeima 19 valandą ir kasdien po to palydėdavo saulę ant jūros tilto.“
Paroda, kurioje eksponuojama per trisdešimt fotografijų iš keturių Nepriklausomybės Akto signatarų gyvenimo, veiks iki 2018 m. gruodžio 31 d.
