Mėnesį dirbau kasininku, dabar tai sapnuoju tik košmaruose

Jonas Valaitis,

Išaušo rytas, ir pirmieji lankytojai užplūdo kuklią didelio prekybos tinklo parduotuvę netoli Klaipėdos nakvynės namų. Paprastai tariant – sukiužusių bendrabučių rajone, kuriame žmonės palaidojo savo svajones, todėl vagia iš tos pačios parduotuvės degtinę. Vienoje kasoje lyg skalpelį drebančiais pirštais laikantis rezidentas lėtai skanavau prekes, o pirkėjai nekantriai, bet beveik susivaldydami, laukė eilėje, žudančioje laiką.

Žurnalistai kartais apsilanko prekybos centruose ir paklausinėja darbuotojų, kaip sekasi dirbti. Dalis jų drįsta dienai net patys atsisėsti į kasą. Tačiau šis eksperimentas buvo kitoks. Aš nebebuvau tik žurnalistas kasoje. Aš tapau tikru kasininku – dirbau apie mėnesį be vilties ištrūkti iš prekybos centro sistemos – juk iš kažko gyventi tai reikia. Patyriau tikrus jausmus, kuriuos gali patirti kasininkas: nebemiegodavau naktimis, vaistais malšinau nugaros skausmus, o dienomis susidurdavau su klientais, kurie oi kaip ne visada paguosdavo.

„Eik tu gal pamiegok!“, - tiesiog kilometrinės eilės gale pirmą darbo dieną sušunka senas vyriškas balsas, priverčiantis dar stipriau plūstelti kraują į galvą.

„Ko tu čia staugi? Juk mokosi berniukas, kad gerai dirbtų“, - toje pačioje eilėje pasigirsta moteriškas balsas, kiek nuraminantis ir apginantis.

Mane mokanti kasininkė itin maloni ir pakanti visoms klaidoms, kurių vis pasitaikė aptarnaujant kone kiekvieną pirkėją. Susidarius labai jau ilgai eile, ji pati už mane imasi darbo, o aš ją stebiu ir mėginu įsidėmėti veiksmų seką, prekių kodus, elgesio su pirkėjais ypatybes.

Viso to turėčiau mokytis prekybos centro organizuojamuose mokymuose, kurie trunka net kelias dienas, kol galiausiai esi prileidžiamas prie tikrų pirkėjų. Beje, prieš tai pasitreniravus kasoje su mokytoju ir fiktyviais klientais. Tačiau užuot tai patyręs, jau po geros pusantros valandos sėdžiu sau vienas kasoje ir mėginu dirbti. Su tikrai pirkėjais ir dar tikresnėmis jų nuotaikomis.

Parduotuvėje lankosi įvairūs žmonės. Pavyzdžiui, visiški „alchašai“, pasiunčiantys toli kasininkus - juk pastarieji vis tiek kalti dėl visko, pradedant ne taip išdėliotomis prekėmis ir baigiant globaliniu atšilimu. Tačiau būna ir normalūs pirkėjai, kurių dalį aptarnauti taip malonu, kad stengiesi, jog jie čia sugrįžtų dar ir dar kartą.

© DELFI / Tomas Vinickas

Kokia yra tikroji prekybos centro kasininko diena, kurios darbdaviai niekada neatskleis nei darbo pasiūlyme, nei darbo pokalbio metu?

Tiesa sakant, ne viskas taip baisu, kaip gali pasirodyti. Tačiau pripažinsiu – buvo akimirka, kai iš tų nervų vos nepradėjau verkti. Bet negi čia verksi būdamas kasininku dėl viso baisaus pasaulio. Kiek dažniau pasitaikydavo itin didelių pykčio priepuolių, kai norėdavosi susimušti, o nebe aiškinti, jog esi darbuotojas, tik skanuojantis prekes, paimantis pinigus ir atiduodantis grąžą.

Buvo ir tokių akimirkų, kai pirkėjai mane užkalbindavo: „Labas, Jonukai“ (vardą žinojo, nes šis parašytas ant prie megztinio prisegtos „lentukės“). Ir tada pradėdavo pokalbį, spaudžiantį šypseną. Tokiems nebuvo gaila nei laiko, nei pastangų darbą atlikti tikrai profesionaliai, maloniai pabendrauti, patarti.

Esant anapus kasos, apima keistas jausmas. Žmonės pirmomis dienomis atrodo baisūs, kai kurie labai malonūs, tačiau po praleisto mėnesio gyvų žmonių ir jų prekių „konvejeryje“ jau nebereaguoji į nieką ir akmeniniu veidu lyg robotas skenuoji prekes, ištari sumą ir skaičiuoji pinigus. Galvoje vien tik skaičiai.

„Tai kaip man dabar parsinešti tas prekes namo!“, - vieną dieną užstaugia ant manęs pirkėja.

Galvoju: „Nors kiškitės visas į kišenes ir neškitės“.

„Jūs esate kasininkas, jūs privalote man duoti maišą“, - toliau aiškina ji man.

„Nieko aš neprivalau“, - atsidūstu atsistodamas nuo kėdės, palikdamas kaip mat susiraukiančius kitų pirkėjų veidus ir žengdamas prie kitos kasos, iš kurios nuplėšęs tą nelemtą maišą grįžtu atgal ir skenuoju šią eilinę prekę (taip, prekę, kuri yra tokia pati, kaip ir visos kitos, todėl tik pats pirkėjas ja turi pasirūpinti, o ne kasininkas, kuris ir taip lyg neturėtų ko daugiau veikti, ieškoti).

Pirkėja nepatenkinta.

Labiausiai neramu dėl kasos, kuri neskenuoja lojalumo kortelių. Juk aš jas ir taip, ir kitaip, o jos – niekaip.

Pirkėjai vėl nepatenkinti.

Lekia dienos. Kasa dar nenuskaito pinigų iš braukiamų kortelių. Galiausiai viena pirkėja net pasilenkia ir pati pirštais ima braukyti kasos ekraną, ieškoti funkcijų, skenuoti savo kortelę (nors tam, kad nuimčiau pinigus – to ji manęs ir prašė - ją būtina perbraukti), tada susipratusi pradeda braukyti tą kortelę. Mano dideliam pasitenkinimui, jai, kaip ir man, nepavyksta, tačiau moteris jaučiasi tokia protinga, kad bent man, apmokytam kasininkui, belieka atsitraukti ir išvis užleisti jai vietą. O ko ne? Juk vis tiek geriau moka. Tik stebiu, kad per tuos braukymus ji nepridirbtų nesąmonių. Kortelė lieka neperbraukta, nes sutrikusi kasos funkcija. Pirkėja pasiduoda ir supratusi beviltišką situaciją, atsitraukia.

Vis daugiau praleidęs laiko darbe, tampu drąsus. Pirštai nebedreba. Po dar kelių dienų tokioje situacijoje net nebebūčiau leidęs prisiliesti prie kasos aparato. O jei ant manęs rėkia? Gerai. Tegul rėkia iki nukritimo. Mano veidas vis vien akmeninis. Nebeturiu jausmų. Visišką „robotizaciją“ pasiekiu po mėnesio šitame darbe. Anksčiau stebėdavausi, kodėl tų kasininkių veidai tokie keistai sustingę. Dabar stebiuosi, kad kai kurių jų veidai dar rodo gyvybės ženklus ir net išspaudžia šypseną. Dievaži, joms reikėtų statyti paminklus.

Esu vaikinas ir dirbu kasoje. Kai kuriuos pirkėjus tai stebina. Kita istorija – būtent apie tai. Štai prieina vyras ir pakiša man po nosimi tualetinio popieriau pakuotę. Nuskanuoju. Kaina – virš 2 eurų. Vyriškis ištiesia ranką ir paduoda lygiai 2 eurus.

„Dar bus (ištariu likusią sumą)“, - pasakau pirkėjui.

„Aš tau daviau jau 2 eurus. Ką? Neužtenka?!“, - susiraukia girtas (tas dvokas sklinda vis stipriau) vyras, pakeldamas toną.

Paaiškinu, kad pirkinys kainuoja daugiau. Svirduliuodamas pirkėjas nueina burbėdamas: „Be akinių visai nieko nematau. Nei kainų, nei kelio“.

Užpylus šitiek akis, galvoju, ir akiniai nebepadės.

Grįžta su pigesniu popieriumi. Galiausiai atsiskaito.

„Klausyk. O tu berniukas, ar mergaitė? Atrodai kaip mergaitė, bet balsas kaip berniuko“ , - klausia jis manęs.

Belieka atsakyti, jog kažkada buvau berniukas. Reikėjo matyti jo veidą.

„Klausyk mergaite, o kiek šitos gėlytės kainuoja“, - kitą dieną atsisuka į mane senučiukė ir kaip mat sutrinka.

Juokiuosi. Atsakau.

„Viešpatie, atsiprašau“, - suglumusi ištaria ji, galiausiai identifikavusi mano lytį.

Viskas gerai. Jau beveik įpratau. Nuo mano veido šypsena nedingsta dar geras 20 minučių.

Tačiau šypsenas nuo kasininkų veidų pirkėjai moka kaip mat atimti. Buvo praėjusios vos kelios dienos, kai dirbau. Jau 10 valandų skenuodamas prekes nei pastovėjau, nei pasėdėjau – štai kaip nuo nuolatinės įtampos, sėdėjimo ir stovėjimo skaudėjo nugarą. Prieina girtas vyras, krapštydamas saujoje centus. Skenuoju prekes. Atkiša pinigus. Kasa išspausdina čekį. O tada vyras pareikalauja nuskenuoti lojalumo kortelę.

„Per vėlai davėte. Nieko negaliu padaryti‘, - atsakau.

Kyla ginčas. Kiti pirkėjai laukia. O aš aiškinuosi. Jis man rėžia: „Tu išvis nedirbi savo darbo“. Aš jam atsakau, kad viską reikia daryti laiku. Ginčas baigiasi tuo, kad ateina apsaugos darbuotojas. Vyras, iškeikęs mane, išeina.

Parduotuvė ištuštėja, o po 5 minučių tas vyras vis tik grįžta. Jis prieina prie manęs ir atkišęs duotą čekį reikalauja, kad pasakyčiau kortelės likutį. Čekis nerodo, bet kasoje tokią operaciją atlikti galima

Tik, dievaži, esu naujokas. Nemoku. Kas nors, padėkite!

Kita kasininkė paprašo vyro prieiti – ji jam pažada pasakyti kortelės likutį.

„Bet aš prašau ne tavęs, o jo!!!“, - bado pirštais į mane jis ir ima staugti, koks aš nevykėlis.

Žodžiu, prasideda kabinėjimasis.

Ir tada apsaugos darbuotojas vėl įsikiša. Viskas baigiasi tuo, kad apsaugos poste peržiūrime vaizdo įrašus ir savo siaubui pamatau, jog kortelė buvo padėta ant prekystalio dar prieš tai, kai paėmiau pinigus ir išspausdinęs čekį baigiau operaciją. Po šitiek darbo valandų padariau klaidą. Nepastebėjau kortelės. Vyras dėl to pasiuto.

Pirkėjas tiesiog pasimėgaudamas mala mane į miltus. Žvelgiu tiesiai jam į akis ir nenuleidžiu žvilgsnio tol, kol jis, išprovokavęs šitokį konfliktą dėl nelemtos kortelės, galiausiai išeina. Neatsiprašiau ir nebūčiau to daręs.

Ir iškart būčiau atsiprašęs, jei su manimi tas pirkėjas būtų kalbėjęs žmoniškai, neprovokuodamas konflikto ir nepriversdamas pasijusti lyg totaliai šiukšlei, nenusipelniusiai savo darbo vietoje jokio orumo, po tokio sunkaus ir įtempto darbo padarius klaidą – žmogiško supratimo. Viešpatie, juk ne pinigus atėmiau!

Ačiū Dievui, iki darbo pabaigos buvo likusi valanda. Vos tvardžiau ašaras. Nepalūžau tik prieš pirkėjus, tačiau jei būčiau buvęs vienas, prisiekiu, būčiau pradėjęs bliauti.

Šitam įžūliu snukiu mane dėl nenuskenuotos kortelės aprėkusiam „alchašui“ turbūt mokama kokia nors pašalpa, už kurią jis geria, o aš dar į tą pašalpų fondą moku mokesčius ir mėginu išgyventi iš minimumo! Negana to, būdamas normalus žmogus, niekada neleisčiau sau rėkti ant dirbančio žmogaus, nors ir jis būtų padaręs tokią klaidą.

Norėjau išeiti iš darbo. Vis tik, nors kita diena buvo laisva, nuėjau į darbą pasikalbėti su parduotuvės direktore. Po pokalbio nusprendžiau pasilikti. Personalas ir mano nuostabi pamaina tik ir laikė mane darbo vietoje.

Visiems linkėčiau tokių kolegų, kokius gavau aš.

Buvome labai vieningi. Ir vienas kitą suprantantys. Labiausiai mane nustebino, kai viena kolegė išleido mane po kelių valandų kasoje į pertrauką, pati atėjusi į mano kasą, nors jau buvo pasibaigęs jos darbo laikas. Prisiekiu, negalėjau tuo patikėti.

Man visada patardavo ir mokė ta kolegė, kuriai teko mane apmokyti pirmąjį darbo rytą. Būdavo, eilės ilgiausios, tačiau jei pasitaikydavo sudėtinga situacija, ji mesdavo savo kasą ir staigiai atbėgdavo pas mane. Taip darė ir kiti kolegos tol, kol galiausiai išmokau normaliai dirbti – pradėjau greitai skenuoti prekes, įsidėmėjau pagrindinius produktų kodus, pardavinėjau lojalumo korteles ir apmokėdavau mokesčius. Beje, po patirto konflikto, visų paprašydavau kortelės, o jei nesiskenuodavo, meluodavau, kad turbūt nėra ryšio.

Prasidėjus mokslo metams, vieną dieną kasoje mane apėmė tikra panika. Jie plūdo iš visur. Tokios pirkėjų bangos kasininkas nesapnuoja net košmaruose. Mokiniai 11:30 paskandino visą parduotuvę ir reikėjo suktis lyg bitei avily.

„Jūrate! Gelbėk, man trūksta centų grąžai“ , - apimtas siaubo, pasikviečiu savo mokytoją.

„O viešpatie, kas pas tave darosi...“, - žvelgdama į tuščias monetų talpas kasoje, nuleidžia galvą ji.

Man stresas. Pirkėjų tiek daug, kad net Akropolis turėtų pasitempti, o čia tik kukli tiesiai po tanku pakišta mažytė parduotuvė, į kurią einantys mokiniai eilėje laukia ir po 15-20 minučių – štai kokios jos ilgos būna.

Jūratė sutvarkė visus reikalus – ėmėsi darbo už mane ir greitai pririnko smulkių pinigų.

Tai buvo pirmoji siaubo diena. Tai vis kartojosi – kiekvieną darbo dieną 11:30 parduotuvė buvo užkimšta, tačiau sulig kiekviena diena išmokau į tai nebereaguoti.

„Tavo galvytė užkrėsta, - žegnoja mane moteris, susikrovusi į maišus prekes. – Dabar aš skelbiu, kad tavo vardas įrašytas danguje, o Jėzaus Kristaus vardu tau tuoj pat pasidarys geriau. Ar geriau?“

Linkčioju galva. Juk pirkėjas visada teisus.

„Ačiū Dievui“, - tarsteli ji ir nueina savo šventais keliais.

Pastebėjau, kad tapau lyg psichiatrinės ligoninės psichiatras – žmonės įvairūs ir dalis jų tikrai „paplaukę“, tačiau išmokau dirbti su visais. Tiesa, šiek tiek „nuplaukiau“ ir pats.

„3 eurai ir 50 centų, - pramerkdamas akis išlemenu. – Centukų bus?“

Ir tada parduotuvė dingsta. O aš guliu savo lovoje ryto prieblandoje... ir vis dar laukiu centų.

Dirdamas kasininku, daugybę kartų klydau. Ir patyriau didelį stresą. Liūdėjau. Juokiausi. Pykau. Ir maloniai šypsojausi. Išgyvenau, nes dirbau ne savo darbą. Mano vieta žurnalistikoje, o ne prekybos centro kasoje. Tačiau kiek žmonių dirba ne savo darbus! Dalis jų turi aukštąjį išsilavinimą. Žmonės eilėje drįsta rėkti net ant merginų, tad ką jau kalbėti apie mane. Beliko tapti beširdžiu ir visiškai izoliuoti save nuo šitų pasiutusi šunų pulką primenančių pirkėjų, tarp kurių pasitaikydavo vienas kitas mielas šviesulėlis.

Bet kaskart, tiems pirkėjams palinkėdamas „Geros dienos!“, žinodavau, kad nors bando mane emociškai nušluoti tarytum nupigintas prekes iš lentynų, daugelis jų yra tik nelaimingi žmonės, galbūt dirbantys ne savo darbus.

ve.lt

darbas mėnesis kasininkas
Jei pastebėjote klaidą, pažymėkite reikalingą tekstą ir spauskite Ctrl+Enter, kad pranešti apie tai redakcijai.
227 peržiūros vasario mėn.
Aš rekomenduoju
Rekomendacijų nėra

Komentarai

Komentarai skirti bendrauti ir aptarti įmonės ar renginio ypatybes, taip pat išsiaiškinti įdomius klausimus apie tai.

Laisvalaikis
„Vaizdo klipo idėja atsirado paprastai, prisiminėm, kad turim daug vaikystės prisiminimų, užfiksuotų ir užsilikusių juostinėse kasetėse, kadangi patys vis dar papuolam į tą kartą, kurią tėvai filmavo VHS kameromis. Visas albumas yra apie mus, tampančius suaugusiais, o vaizdo klipas puikiai įprasmina tai, ko mes dabar šiek tiek pasigendam savyje: džiaugsmo, judrumo, atvirų, šiltų santykių, polėkio gyventi ir pažinti pasaulį“ – sako grupės nariai.    Kartu s...
Laisvalaikis
Giedriaus Kuprevičiaus opera, su kuria Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras prieš metus sutiko Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, vasario 28 d. 19 val. Žvejų rūmuose vėl pasakos pamokančią didingos, tačiau nesugebėjusios istorijos verpetuose atsilaikyti tautos istoriją. Operos partitūroje G. Kuprevičius įrašė dedikaciją: „Išnykusių atminimui, gyvųjų perspėjimui“. „Esu lietuvis, baltų genties palikuonis, manyje dar rusena pagoniška žarija. Nerimauju,...
Laisvalaikis
Vos tik grįžę iš trumpų atostogų saulėtoje Kolumbijoje, Jurgis Didžiulis ir Erica Jennings pristato „eurovizinės“ dainos „Sing!“ vaizdo klipą, kuris turi netgi dvi pabaigas! „Klipo pabaiga – nė kiek nesurežisuota. Paskutinio užfilmavimo metu įsilinksminusi komanda, džiaugdamasi sėkminga filmavimo pabaiga, ėmė dainuoti toliau, o mes tiesiog prisijungėme. Turbūt tai geriausiai atskleidžia šios dainos galią – ji užveda dainuoti. Esame labai laimingi, kad prak...
Kriminalai
Klaipėdos m. policija prašo pagalbos ieškant dingusios nepilnametės mergaitės. Rūta J. gimusi 2006 m. iš namų Klaipėdoje išėjo 2019-02-13 d. ir negrįžo iki šiol.Mergaitės duomenys: ūgis apie 162 cm., vidutinio kūno sudėjimo, tamsių ilgų plaukų, mėlynų akių, liežuvyje turi auskarą. Dėvėjo juodą striukę, avėjo juodus sportinius batus, vilkėjo juodos spalvos džinsus. Galinčius suteikti bet kokios informacijos, prašome susisiekti su tyrėja Orinta Venclovaite,...
Savivalda
Klaipėdos miesto savivaldybė gyventojams primena, kas, kokiomis progomis ir kaip privalo iškelti Lietuvos valstybės vėliavą (trispalvę). Lietuvos valstybinė vėliava prie visų gyvenamųjų namų bei verslo ir kitokių įstaigų privalo būti iškelta tris kartus per metus, valstybės švenčių dienomis: Vasario 16-ąją – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, Kovo 11-ąją – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną ir Liepos 6-ąją – karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną. Vėlia...
Sportas
Didžiausias metų Lietuvos krepšinio renginys įvyks jau šį savaitgalį. „Siemens“ arenoje vyksiantis Karaliaus Mindaugo taurės finalinis ketvertas suburs visas stipriausias Lietuvos ekipas. Būtent šiuo metu LKL pirmenybėse pirmaujančios ir praėjusį sezoną pirmas keturias vietas užėmusios ekipos susigrums savaitgalį Vilniuje. Lengviausiu keliu į pusfinalį pateko titulą ginantis Kauno „Žalgiris“, kuris „Šiaulius“ per dvejas rungtynes įveikė net 68 taškų skirtu...
Įvykiai
Uostamiestyje startavęs 5-asis Klaipėdos šviesų festivalis į miestą priviliojo daug svečių iš Lietuvos ir kaimyninių šalių. „Jau šiandien Klaipėdos miesto viešbučiai yra užimti daugiau nei 80 proc. Laisvų kambarių galima rasti tik labiau nuo senamiesčio nutolusiuose viešbučiuose. Rezervacijos vykdomos ir toliau, todėl tikimės, kad iki savaitgalio visi laisvi kambariai bus užimti.  Džiaugiamės, kad tokio pobūdžio renginiai padeda kovoti su sezoniškumu ir ži...
Laisvalaikis
Vasario 22 d. Žvejų rūmuose operos gerbėjai galės atsisveikinti su legendiniu režisierės D. Ibelhauptaitės pastatymu – Giacomo Puccini opera „Bohema“. 2016 m. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre trumpam atgimęs su nauja solistų karta, šįkart spektaklis nuleis uždangą jau paskutinį kartą. Režisierės Dalios Ibelhauptaitės, scenografo Dicko Birdo bei kostiumų dailininko Juozo Statkevičiaus statyta G. Puccini „Bohema“ pirmąkart scenos šviesą išvydo sost...
Manoma, kad Šv. Valentinas buvo Romos vyskupas, kuris gyveno II a. Tuometinis Romos imperatorius Klaudijus II buvo išleidęs įsakymą, draudžiantį tuoktis. Šitaip jis siekė, kad kuo daugiau vyrų eitų kariauti ir gintų imperiją nuo išorinės agresijos ir vidinės netvarkos. Imperatorius manė, kad vedę vyrai yra emociškai labiau prisirišę prie savo šeimų, todėl negali būti geri kariai. Vyskupas Valentinas, matydamas jaunų žmonių skausmą, juos sutuokdavo slapčia....