Baltiškos Ženios atostogos. Palanga: ir jie tai vadina triukšmu, jie tai vadina pinigais?

© DELFI / Andrius Ufartas

Palanga

Laisvės stotis

Baltijos jūros kurortai iki skausmo pažįstami visiems rusams: nuo vaikystės žinojau, kad Lietuvoje yra tokia Jūrmala. Atvykęs į Lietuvą, sužinojau, kad ta Jūrmala visgi Latvijoje. Tada man rekomendavo aplankyti tikrą šalies brangakmenį – Palangą. Tokio įdomaus vietovardžio gyvenime nebuvau girdėjęs. Dabar važiuoju tą brangakmenį apžiūrėti ir gal netgi pačiupinėti.

Rusijoje pastaruosius devynerius metus praktiškai gyvenau Sočyje. Dabar pro autobuso langą apžiūrinėju Baltiją. Už Klaipėdos regiu laukuose tarsi pabertų namukų čerpių stogais, išpuoselėtais kiemais ir mielais įvairiaspalviais gėlynais. Ir Sočyje norėta padaryti kažką panašaus: pastatė Nekrasovkos gyvenvietę, kur visi namai buvo panašūs. Tik žmonės ten gyventi nepanoro, bent pusė namų taip ir liko stovėti apleisti, darželius okupavo piktžolės. Taip nutinka praktiškai visada, kai pabandoma iš Rusijos padaryti Europą.

Tolimajame Sočyje vos išlipus iš autobuso pradeda atakuoti taksistai, kone prievarta tempiantys į savo automobilius. O čia tu niekam nereikalingas, todėl laisvas kaip paukštis. Laukimo salės grindys tiesiog blizga – tarsi operacinėje. Geltoni minkštasuoliai tokie skaniai geltoni, jog norisi juos suvalgyti. Panašūs jausmai buvo apėmę 2007 metais, kai pirmą kartą atsidūriau užsienyje – Vienos oro uoste. Po pilko Krasnodaro viskas aplinkui tiesiog sproginėjo spalvomis – geltona, žalia, raudona. Lotynų Amerikos kultūra, kur pilka kasdienybė spalvinama ryškiomis spalvomis, jei dar nežinojote, iš tikrųjų prasideda ne kur kitur, o Palangoje.

© DELFI / Andrius Ufartas

Dėl objektyvumo – šaukštas deguto lietuviško medaus statinėje. Kelionė į Palangos stoties tualetą – mįslinga kaip rusiška siela (galbūt ir lietuviška, kas ten žino). Rašo, kad reikia įmesti 40 euro centų, bet tik monetomis po 20. O monetų kišenėje nėra, nėra tų monetų. Vėliau išsikeičiau kasoje, bet į tualetą vis tiek taip paprastai nepateksi: kelią prie besisukančių vartelių pastojęs stambus vyras su sūnumi. Stovi ir negali išeiti: parašyta, kad reikia paspausti mygtuką, bet to mygtuko niekur nėra! Pastovėję kelias minutes, vyras ir sūnus plūsdamiesi vargais negalais pralenda pro vartelių apačią.

Ir visgi – o kur tas mygtukas? Pasirodo, kad pačiame tualete. Yra ir užrašas „paush here“. Žodžio „pausch“ taip ir nesugebėjau išsiversti (greičiausiai, jis lietuviškas). Tualete paspaudi mygtuką, tada išeini į koridorių ir laisviausiai praeini pro tą nelemtą turniketą. Ne tualetas, o kažkoks nuovokos ir greičio testas.

Išėjus iš stoties, širdį iš karto ima virpinti atsiminimai: aplinkui statybos, karštis ir dulkės. Visai kaip Sočyje, kai, besiruošdami olimpinėms žaidynėms, išrausė visą miestą. Tik Palangoje statybininkai dar užsiiminėja ir grupine meditacija: stovi grupelėmis po 2-3 žmones, tyli ir nieko nedaro. Eiti siaubingai nepatogu, nes nėra šaligatvių. Greičiausiai statyboms vadovauja tas pats meistras, kuris Palangos stoties tualetų turniketu.

Patiko švieslentė su autobusų grafiku. Prieš olimpines žaidynes Sočio stotelėse taip pat tokios kabėjo. Jos, jei gerai pamenu, tarnavo kelias savaites, o tada užgeso. Vėliau tiesiog kabėjo be naudos, skaudžiai primindamos išleistus pinigus. Gera technika reikalinga ir naudinga tik tada, kai jai pasirengusi sąmonė.

Palangoje ji tikrai pasiteisina, nes visos švieslentės veikia, o stotyje, skirtingai nei Rusijoje, atidaryti abu išėjimai. Pradžiugino ir tai, kad nesimatė apsaugos darbuotojų: viską, ką norėjau, fotografavau, ir niekas nė žodžio nepasakė. Europa yra Europa.

Mobilieji ir Putinas

Tokių pastatų kaip Palangoje Sočyje tikrai neįsivaizduoju. Juk architektūra – tautos žmonių vidinio pasaulio atspindys. Kretingos gatvėje vienas pastatas – tarsi juodų ir raudonų kvadratų dėžutė, kitas – vien įmantrūs bokšteliai ir stogeliai, trečias – tarsi vieni iš stiklo, primena kažkokią kosminę stotį, o ketvirto – langai tarsi gotikinėje bažnyčioje. Didžiausią įspūdį palieka rožinės spalvos pastatas su iškaba „Lombardas“. Kubanėje jį iš karto dėl bedvasės spalvos būtų uždarę kazokai (tiesą sakant, ir Palangos stotį).

© DELFI / Andrius Ufartas

Bendravimas Palangoje malonus, tik bendrauja kol kas ne su manimi. Vytauto gatvėje suvenyrų parduotuvės pardavėja be perstojo pliurpia telefonu, o aš stoviu ir laukiu. Užsuka ir kitų potencialių pirkėjų. Pardavėja įgudusi parduoti suvenyrą ir išmušti čekį neatitraukdama mobiliojo nuo ausies. Sprendžiant pagal aptarnavimo kokybę, ši nuostabi moteris, net neabejoju, turi giminių Sočyje.

Štai gatvėje dirbanti jos kolegė gatvėje miela ir mandagi. Rodo man kepurę už 2,5 euro, siūlo gintaro karolių. „Rusai? O jie čia praktiškai nevažiuoja, gal tik vienas kitas. Atvažiuoja iš Norvegijos, Estijos, daug vietinių“, – pasakoja pardavėja. Jei Palangoje prabilsi rusiškai, bet kuris pardavėjas tau rusiškai ir atsakys. Pradžiugina lentelė su užrašu rusų kalba, skelbianti, jog tai „Nekilnojamojo turto agentūra“, bet nepradžiugina gramatinė klaida joje: greičiausiai čia toks nekaltas vietinių mums skirtas trolinimas.

Atsiduriu Petergofe. Pasitempusios antytės, švarutėliai kanalai, iki negalėjimo mieli tilteliai per juos, išpuoselėti gėlynai prieš prabangius rūmus. Iš tikrųjų tai joks čia ne Petergofas, o vietinis Birutės parkas. Renata Miliauskienė kartu su dukrele Gabe antytėms trupina batoną. Jos iš Klaipėdos – ji visai šalia. Ilsėjosi ir Graikijoje, ir Bulgarijoje, o štai į rusišką kurortą nė už ką nevažiuotų. „Man nepatinka jūsų valdžia. Putinas man nepatinka“, – sako Renata. Žodžiu, jei nebūtų Putino, turistų mūsų kurortuose būtų daugiau. Tai aš ir pats anksčiau žinojau.

Palangos tiltas ir saulėlydžio dainos

Basanavičiaus gatvė Palangoje tarsi Lenino gatvė Sočio Adlerio rajone: lauko staliukai, kavinės, porelės. Esminis skirtumas– tvarkingi šaligatviai ir muzikos, kuri rėkte rėktų iš kiekvienos kavinės ir kurtų tikrą triukšmo pragarą, stygius. Sunku patikėti, bet ir šašlykinių dūmų gatvėje nejusti. Tikra palaima!

Adlere armėnai sudaro 20 proc. visų gyventojų, tačiau, jei vertintume tik pagal kavinių savininkus ir taksistus, atrodytų, kad ir visą šimtą. Taigi, užsukęs Palangoje į kavinę „Armėniška virtuvė“, pajuntu Tėvynės šauksmą. Tiesa, valgiaraštis lietuvių kalba, o bendrauja su manim šypsodamiesi tarsi amerikiečiai. Prisipažįstu, kad žurnalistas, ir štai gaunu atsakymą: „Nenorime, kad apie mus rašytų“. Net ir pačiame europietiškiausiame kurorte Tėvynė visada šalia.

Bandau rasti turistų iš užsienio. Yra pora žmonių iš Latvijos Liepojos, tačiau visi kiti – lietuviai. Vaidas atvyko iš Tryškių. „Čia, Palangoje, visi tik ir gviešiasi iš žmonių išmelžti kuo daugiau pinigų. Tai pramoginis kurortas. Kai norisi pailsėti nuo triukšmo, važiuojam į Latviją“, – teigia vyras. Ir jis visa tai vadina triukšmu! Ir jis tai vadina pinigais! Graikiškų salotų čia galima suvalgyti vos už 3 eurus, o už 4 vietos valgykloje galima ir karališkai sočiai pavalgyti. Sočyje tai kainuotų du ar tris kartus brangiau.

Grupelė gimnazistų iš Telšių plėšia lietuvišką dainą. Jaunos panelės eina basos. Garsūs balsai, ryškiai mėlynas dangus, nematomo lėktuvo gausmas, saulės spinduliai, besibraunantys pro pušų šakas – visa tai susilieja į sunkiai žodžiais nusakomos laisvės ir vaikiškos laimės sąvoką.

Patraukiu prie garsiojo Palangos tilto. Rusijoje tokie tiltai ne „pasivaikščiojimams“, o „šuoliams į vandenį“. Rusai visada pasirenka pačias pavojingiausias vietas, įprastai šalia ženklo „Šokinėti draudžiama“, ir raketa sminga į vandenį.

© DELFI / Andrius Ufartas

Augau prie Juodosios jūros, Džubgos gyvenvietėje. Pavyzdžiai akimis lydėdavau vyresnius vaikinus, neįtikėtinomis pozomis šokinėjančius nuo tilto, stebint nuo jų drąsos apakusioms merginoms.

Tiltas arba prieplauka – vieta, kur galima pademonstruoti drąsą, tarsi žingsnis į naują gyvenimo etapą. Tik ant Palangos tilto draudžiančių ženklų nėra: nuo jo šokti į jūrą niekam nė į galvą neateitų. Einu tolyn, randu šuoliui visai tinkamą vietelę. Tik iš vėžių išmuša redaktoriaus skambutis: prašo to nedaryti. Ech, tilte, jaunyste mana.

Baltijos jūros paplūdimys, kitaip nei Juodosios jūros, platus, tvarkingas ir erdvus. Po kojomis girgžda baltas smėlis, tarsi kokią dainą norėdamas priminti. Per tuos dvejus metus, kiek gyvenu Lietuvoje, nė karto taip ir neišbandžiau maudynių Baltijoje. Įsibėgėjęs pirmą kartą neriu į jūros bangas. Vanduo toks neįprastai beskonis, bet smaragdo žalumo. Visai ne toks kaip Juodojoje jūroje. Šis skirtumas – vėlgi europietiška estetika, kur visai šalia sugyvena tiek ryškios spalvos bei skoniai, tiek ramesni.

Saulę palydžiu ant balto smėlio kranto. Liepsnojanti saulė leidžiasi už horizonto į tamsų vandenį, o debesys danguje primena gigantiškas balandžių plunksnos. Toli toli jūroje mirksi švieselė. Ką ji nori pasakyti? Sparnu bangos keterą kerta žuvėdra. O manęs grįžtančio laukia Basanavičiaus gatvė, kur įkaitęs asfaltas, nuosaiki muzika ir mandagūs padavėjai ir padavėjos, kalbantys su švelniu baltišku akcentu. Palanga – mano nauja meilė. Palanga – mano svajonių Adleris.

DELFI

Baltiškos Ženios atostogos Palanga
Jei pastebėjote klaidą, pažymėkite reikalingą tekstą ir spauskite Ctrl+Enter, kad pranešti apie tai redakcijai.
Aš rekomenduoju
Rekomendacijų nėra

Komentarai

Komentarai skirti bendrauti ir aptarti įmonės ar renginio ypatybes, taip pat išsiaiškinti įdomius klausimus apie tai.

Veidai
Šį kartą pakalbinome muzikinio projekto "Lietuvos balsas" dalyvį, atlikėją, dainų autorių ir kūrėją Kristijoną Vaičiukauską. Vaikinas, nuo vaikystės svajojęs dainuoti, pasirodęs projekte privertė visus aikčioti, jo balso pavydėtų daugelis. Plačiau apie jo kasdienybę, norus, siekius bei kūrybą.  Labas, Kristijonai! Pradėkime nuo to ar dažnai tenka duoti interviu? Šiuo metu ne. „Lietuvos balso“ metu teko interviu dalinti kur kas dažniau, bet kadangi dabar es...
Testas!
Mes paruošėme jums keletą išbandymų, keleta klasikinių užduočių. Kai kurioms iš jų reikės tik dėmesio, kitoms - dėmesingumo ir ar loginio mąstymo.   Mūsų dėmesio testai pateikiami nuotraukose ir susideda iš skirtingų tipų užduočių: rasti klaidą, rasti skirtumus ir padaryti logiškas išvadas. Imsitės iššūkio? Testo atsakymas: klaida ne skaičiuose, kurie krenta į akis, o sakinyje. Žodis RASTI kartojasi du kartus.
Įvykiai
Kuo panašūs žmonės, gimę pirmosios Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu ir po 1990-ųjų? Kuo abi šios kartos skiriasi nuo savo tėvų? Sociologai, istorikai ir filosofai sutinka, kad, nepaisant amžiaus skirtumo, šalies nepriklausomybės metais gimę žmonės turi nemažai bendro. Pavyzdžiui, jaučia didesnį pasitikėjimą savimi ar turi labiau išreikštą liberalumą, palyginus su žmonėmis, augusiais priespaudos metais.   Svarbi aplinkos įtaka Klaipėdos universiteto So...
Įdomu!
Velykos arba Šventos Velykos – krikščionių šventė, simbolizuojanti Kristaus prisikelimą iš numirusių po nukryžiavimo, kaip tai aprašyta Naujajame testamente. Tai įvykę trečią dieną po Kristaus mirties (mirties dieną skaičiuojant kaip pirmą dieną).Velykos yra svarbiausia daugelio krikščionių šventė, kuria išreiškiamas didelis džiaugsmas dėl galutinės Dievo sūnaus pergalės prieš mirtį (šetoną). Kai kurių protestantų supratimu svarbiausia yra Kristaus mirties...
Laisvalaikis
Kepame Velykų pynę: populiari ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje Jei vis dar ieškote idėjų, kuo papildyti Velykų meniu, šis kepinys neabejotinai papuoš stalą ir sukurs šventinę atmosferą. Ne veltui nostalgiškai skani Velykų pynė nuo neatmenamų laikų puikuodavosi ne tik ant mūsų protėvių stalo, bet buvo ir tebėra tikra pažiba įvairiose tautose. Tiesa, pasaulio virtuvėje šios mielinės pynutės receptūros ir pavadinimai skiriasi, tačiau visų jų skonis ir sukel...
Gamta
Š. m. balandžio 27 d. gyventojai kviečiami sodinti mišką – šią dieną visoje Lietuvoje vyks „Nacionalinis miškasodis 2019“. Tai jau kelerius metus iš eilės LR Aplinkos ministerijos ir VĮ Valstybinių miškų urėdijos organizuojama miško sodinimo šventė, įprasminanti bendrą visuomenės ir miškininkų rūpestį mišku ir palikimu ateities kartoms.  „Kviečiu visus gamtos ir miško mylėtojus surasti laiko ir pasodinti medelį. Mūsų šalyje auga gražūs miškai, kuriais didž...
Sveikata
Ilgai lauktas pavasaris vis dažniau džiugina mus šiluma ir kviečia mėgautis pirmaisiais saulės spinduliais, tačiau Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakulteto doktorantė, Infekcinių ligų ir dermatovenerologijos klinikos gydytoja Inga Kisielienė perspėja, kad saulė gali būti ne tik maloni, bet ir kenksminga. Vienas svarbiausių odos priežiūros būdų yra apsauga nuo saulės, tačiau ar tikrai žinome, kaip saugotis? Atšilus orams, dermatologai vis garsiau kalb...
Laisvalaikis
Keptas ėriukas, kiaušiniais įdaryti tartai ar džiovintų vaisių pyragai – tai lietuviams vis dar neatrasti Velykų patiekalai, kuriais didžiuojasi įvairios Europos šalys. „Per Velykas dažnas lietuvis ruošia cepelinus, balandėlius, o desertui patiekia šakočius. Ir nors tai yra neatsiejama lietuviškosios virtuvės dalis, šiemet kviečiu pasižvalgyti po kitas Europos šalis ir atrasti kiek kitokią Velykų virtuvę“, – teigia šefas Gian Luca Demarco ir dalinasi įžval...
Lietuvoje
Tradicinis vasaros festivalis, rengiamas Thomo Manno kultūros centro, Nidoje vyksta jau daugiau nei du dešimtmečius. Kiekvienų metų programa formuojama pagal tam tikrą temą, iškeliančią aktualius visuomenei klausimus. Norėdamas skatinti jaunimo sąmoningumą bei dalyvavimą kultūriniame gyvenime, Thomo Manno kultūros centro kuratoriumas trečius metus iš eilės skelbia esė konkursą festivalio tema. Šiųmečio dvidešimt trečiojo Thomo Manno festivalio tema –  „Tėv...