„Gal genai kalti, kad gyvenimą ragauju godžiai“

„Senatvė nedaug kuo skiriasi nuo jaunystės, tik ateitis nebėra tokia dosni“, - savo mėgstamą režisierių Frederiką Felinį pacitavo 84 metus einanti klaipėdietė Magdalena Trakumienė.

KNYGA. „Knyga man visada buvo didelis dalykas. Daugumą savo knygų atidaviau vaikaičiams, Vydmantų mokyklai ir bibliotekai, sau pasilikau enciklopedijas ir lietuvių autorių kūrinius“, - sakė Magdalena Trakumienė. © Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

Vaikai ir draugai ją vadina atomine moterimi, nes ji gyvybinga, jaunatviška, energinga. Su ja gali pakalbėti apie šiuolaikinį meną, apie viską, tik ne apie ligas.

Kaip interpretuotumėte posakį „Kiekviena diena - sklidina skonių dievų amfora“?

Manyčiau, taip ir yra: kiekviena diena kažką duoda ir atima. Mano mamytė beveik 92 metus nugyveno, buvo šviesaus proto, daug skaitė. Man gyvenime svarbiausia buvo šeima, mokykla ir didelis dalykas - knyga. Tai man buvo viskas. Dar su mažiukais vaikais mes važiuodavom į Klaipėdą pamatyti visas spektaklių premjeras, keliavom į Karpatus, Kareliją, Leningradą, Baltijos šalis...

Aš iš kaimo mokyklėlės nuo pat pirmo skyriaus gavau labai daug, esu kruvina kaimietė, gimiau Juodupėnų kaime netoli Salantų. Nesu ir dabar užsidarius savo kiaute, gal tokius genus turiu, kad visą laiką norėjau pamatyti, keliauti. Lakstau, kad nesustabarėčiau, nors laukiu klubo sąnario operacijos. Turėjau tris gyvybingas mokyklos drauges, liko tik viena... Būdavo tradicija prie jūros važiuoti, susitikti, pasikalbėti apie viską, dienas, sklidinas ypatingų įvykių.

Anot Sent Egziuperi, mes ateiname iš savo vaikystės...

Aš turėjau nuostabią senelę, tėvo mamą, Magdaleną, kurios vardas man buvo duotas. Ji gimė Salantų dvaro kumetyne, buvo be galo graži, tai ponaitis jai buvo padovanojęs nusidėjėlės Magdalenos paveikslą, bet mano mama jį sudegino, sakydama, kam mums ta plika moteriška. Močiutė, kumečio dukra, mokėjo skaityti, ir mane, dar neinančią į mokyklą, iš kalendorių išmokė skaityti, istorijų be galo daug apie dvarą pasakojo, šventes, ir koks parkas gražus buvo. Dabar jį vėl atkuria. Tėvai, pakūrenę krosnį, liepdavo skaityti laikraštį „Ūkininko patarėjas“. Paskui prasidėjo karas, gyvenome sunkiais laikais. Įstrigo žydų šaudymas...

LAIMĖ. „Nereikia pykčio širdyje laikyti, jis žmogų gali sugraužti“, - sakė Magdalena Trakumienė.

Kodėl tapote mokytoja?

Turbūt dėl to, kad turėjau puikius mokytojus. 1941 metais mylimą mokytoją, kuris grojo smuikeliu, dainavo, buvo šiltas žmogus, su šeima išvežė į Sibirą. Kai spręsdavome matematikos uždavinius, nupiešdavo lentoje obuolius, pirklius, bulvių maišus, ir dėmesys mūsų buvo prikaustytas. Paskui atėjo mokytoja Grušaitė, labai graži. Mums, vaikams, atrodė, jog visi būsim mokytojais ir būsim tokie pat gražūs.

Vienu metu norėjau būti vaistininke, nes mokiausi vienoje klasėje su vaistininko dukryte, bėgdavome pas jos tėvą, žavėjo jo baltas chalatas. Bet greitai tas noras praėjo, nes bijojau kraujo.

Kokius mokinius jūs pati turėjote?

Mano vyras buvo žemės ūkio darbuotojas, paskui - tarybinio ūkio direktorius, bet abu pradėjome dirbti vakarinėje mokykloje, mokiniai buvo už mus vyresni. O vėliau sutikę dėkodavo, kad juos tiek daug išmokiau, nors pati nieko nemokėjau, buvau neakivaizdžiai baigusi tris lietuvių kalbos kursus. Laimingai dirbau žemesnėse klasėse, o aukštąjį mokslą baigiau būdama 53 metų, kai kurie mano dėstytojai buvo bendraamžiai.

Šateikių mokykloje išleidau pirmąją vienuoliktokų laidą - buvo nuostabūs vaikai, godžiai mokėsi, buvo protingi. Paskui 10 metų dirbau internatinėje mokykloje, ten buvo mokinių iš vaikų namų, iš prasigėrusių šeimų. Kai kuriuos pavyko ištraukti iš liūno.

Nebuvau labai talentinga, buvo už mane labiau vykusių mokytojų, bet dirbau iš širdies, nors auginau savo keturis vaikus. Kaime sakydavo, kad mūsų šeima padori, mano vyras nesisarmatijo vakarienę padaryti, nes mano darbas baigdavosi sutemus. Iš tų mano „internatinių“ vaikų išaugo du gydytojai, ekonomistas, manau, dėkingi jie yra šviesaus atminimo Klaipėdos internato direktoriui Stanislovui Rumbučiui, išrūpinusiam jaunuoliams stipendijas.

Buvo ir išdaigininkų, lepūnėlių mokinių, kurie puldavo į akis, bet negirdėjau, kad kuris iš jų būtų tapęs banditu. Ir dabar prisimenu, vienas vaikas, mane pamatęs, šaukdavo: „Traktorius pareina!„, o aš atsakydavau: „Tai gal važiuojam kur nors?“

Papasakokit apie savo vaikus.

Manieji nė vienas nei į žemės ūkį ėjo, nei į mokytojus, nes matė, koks siaubas yra ši profesija. Vyresnieji turėjo patys mažuosius į darželį vedžioti, auklėjo vienas kitą, todėl ir dabar gerai sutaria.

Saulius yra biofizikas, vadinu jį tolimuoju vaiku, nes gyvena Amerikoje, Pitsburge. Nuo mažumės buvo krapštukas, pats mokėjo kelnes pasiaurinti ar paplatinti, mokėjo siūti siuvamąja mašina, kambarėlį išsiklijavo kartonu, mašiną vairuoti pradėjo sėdėdamas tėvui ant kelių. Bet mokėsi šiaip sau.

Visi mano vaikai baigė muzikos mokyklą, skambino pianinu, nupirkome fortepijoną. Buvo laikas, kai jie nebenorėjo muzikuoti, bet mes su vyru nenusileidome.

Audronis yra muzikantas, bet ne kokia nors garsenybė. Dainora yra architektė, vaikystėje mėgo popierinėms lėlėms drabužius modeliuoti, važinėjo į Vilniaus dailės akademijos architektūros katedrą mokytis piešti, braižybos. O Mirolanda yra psichologė. Buvo gabi matematikai, kietuolė, net nežinau, į ką atsigimusi.

Kaip reikia prižiūrėti vyrą, kad, pasipustęs padus, nepabėgtų?

Aš turiu dar vieną Felinio citatėlę: „Gera santuoka yra ta, kuri abiem pusėms atrodo tokia.“ Nesakau, kad mano vyras buvo idealas, bet mes niekada vaikams girdint nesiginčijom, nereiškėm priešingų nuomonių. Jeigu aš sakydavau sūnui: „Būsi nubaustas ir į šokių vakarėlį mokykloje neisi“, tai tėvas pritardavo.

Mes su vyru buvome pažįstami nuo mokyklos laikų, jis buvo iš problemiškos šeimos. Mudu kliaudamiesi knygų išmintimi kūrėme savo šeimyninį gyvenimą, visur ėjome, dalyvavome. Aš choruose, ansambliuose dainavau, jis vaikus prižiūrėdavo. Būdavo, dvi mokyklos pastatydavome po spektaklį, visas Salantų miestelis su gėlėmis eidavo žiūrėti. Ta kultūra mūsų su vyru gyvenime labai daug reiškė. Turėjome draugų porų, kurios tarpusavyje gražiai sutarė.

Romantika išliko visą gyvenimą. Vyras buvo išmokęs vaikus per mano gimtadienį atnešti gėlę.

Bet juk jūsų gyvenime ne viskas buvo sviestu patepta?

Kai gyvenome Vydmantuose, vyrą pakvietė į partijos komitetą, norėjo pašalinti iš partijos. Dėl to, kad buvo principingas, ūkio kasininkei liepė susimokėti už „Pobedos“ padangas, kurias ji pasisavino. Jos skundas pasiekė Maskvą, jis ir spaudoje buvo „sudirbtas“.

Vėliau vyrui operavo koją, metų metus negijo tropinė žaizda. Paskui susirgo vėžiu. Kai nuvežiau į ligoninę, jis pirmą kartą man pabučiavo rankas. Norėjo dar pasakėlę vaikaičiams paskaityti, bet...

Po netekties mane palaikė vaikai, ištverti padėjo Vydmantų mokyklos kolegos. Po darbo, būdavo, grįžtu, ir galvoju, kad rasiu vyrą skaitantį...

Nieko nekalbate apie Dievą. Esate ateistė?

Esu tikinti, bet dažnai nepuldinėju į bažnyčią. Mano mama buvo be galo religinga, sakydavo: „Nežiūrėk, vaikeli, ką kunigas daro, klausyk, ką kalba.“

Ko gailitės gyvenime nenuveikusi?

Galvojau, kad galiu būti ir gera motina, žmona, ir gera darbe. Argi tai įmanoma? Reikėjo imtis ko nors vieno. Bet kai pagalvoju, vaikai užaugo neblogi, kai sutinku mokinius, man padėkoja.

Ką galvojate apie šiuolaikinį jaunimą?

Ar patys jauni nebuvom? Savo tėvams mes irgi siaubingi atrodėm, nežmoniškai apsirengę, jie šaukė: „Viešpatie, kokie jūs esat!“ Manau, daugiau yra protingų, šaunių, talentingų jaunuolių.

Kas žmogų daro laimingą?

Nereikia širdyje laikyti pykčio. Aš atleidau visiems. Ir tai moteriai, kuri mano vyrui gerokai gyvenimą sutrumpino. Bet gyvenimas jai blogai baigėsi. Džiaugiuosi, kad galiu vaikščioti, kad dar turiu šiek tiek proto, ir dar norėčiau į Ameriką nuvažiuoti, vėl Niagaros krioklio pažiūrėti, Vašingtoną, Niujorką pamatyti. O dabartinis mano noras - pamatyti, išgirsti aklą italų dainininką Andre Bočelį.

„V.E.“ inf.

73 peržiūros liepos mėn.
Aš rekomenduoju
Rekomendacijų nėra

Atsiliepimai ir komentarai

Parašyti atsiliepimą
Parašyti komentarą

Atsiliepimas - tai žmonių nuomonė ar įvertinimas su pagrįsta argumentacija dėl palikto atsiliepimo. Pagrindinis principas - «aplankei - parašyk». Jūsų atsiliepimas daugeliui padės priimti teisingą sprendimą. Jei dar neteko naudotis įmonės paslaugomis ar prekėmis ir negalite jos vertinti, rašykite komentarą, o ne atsiliepimą.

Neleidžiama: necenzūrinių žodžių, grasinimų ar įžeidimų naudojimas; tiesioginis palyginimas su kitomis konkuruojančiomis bendrovėmis; nuorodų į trečiųjų šalių interneto šaltinius; reklama ir savireklama, bendrovės veiklos ataskaitos.

Įveskite el. paštą:
Jūsų paštas nebus matomas svetainėje
arba Užsiregistruokite , kad parašytumėte atsiliepimą
Atsiliepimas:
Įkelti nuotrauką:
Pasirinkti

Komentarai skirti bendrauti ir aptarti įmonės ar renginio ypatybes, taip pat išsiaiškinti įdomius klausimus apie tai.