D. Varkalis: „Man skaudu matyti, kas dabar vyksta Šventojoje“

 Dalia Bikauskaitė

Buvusiam laivų mechanikui, Lietuvos jūrininkų sąjungos garbės nariui Dionyzui Varkaliui labai skauda širdį dėl Šventosios. Skaitydamas laikraščiuose straipsnius apie vis naujas idėjas, kaip būtų galima palengvinti laivelių išplaukimą į jūrą ir be molų rekonstrukcijos (žinia, jie brangiai kainuoja, todėl nusprendžiama geriau nieko nedaryti), piktinasi, kad niekas neįvertina sovietmečiu įgytos patirties.

Įplaukimas į Šventosios uostą nuolat buvo komplikuotas. ve.lt nuotr.

Pasak D. Varkalio, Šventojoje jau yra trečioji jo šeimos karta. Prieškarinėje Lietuvoje ten banke dirbo jo uošvis, jis pats su žemsiurbe daugiau kaip 5 metus valė laivybos kanalą, o dabar ir jo anūkas archeologas ten kasinėja jau trečius metus.

Nusprendė pirkti žemsiurbę

Apie 1957 metus, pasak D. Varkalio, Šventosios uostas priklausė Klaipėdos jūrų uostui, o Žuvies pramonės ministerija buvo Lietuvos uostamiestyje. Svarbiausias uosto uždavinys - pasirūpinti laivų išplaukimu į jūrą, mat Šventosios žvejų kolūkiui buvo duotas planas, kiek privalo sugauti žuvų.

Įplaukimas į Šventosios uostą ir tada buvo komplikuotas. Seni žvejai pasakoja, kad 1945 metais sovietų karo laivai buvo įplaukę į uostą, prisišvartavo, bet pasisuko šiaurės vakarų vėjas ir smėlis užnešė farvaterį. Kariai pasigamino plaustų, ant jų sudėjo prieštankines minas ir susprogdino, kad laivai vėl galėtų išplaukti į jūrą.

Vėliau, žinoma, bandyta ir kitaip valyti farvaterį. Klaipėdos uostas turėjo du vienodus vilkikus „Burun“ ir „Rešytelnyj“ („Ryžtingas“). Vienas iš jų buvo nusiųstas į Šventąją, nes manyta, kad jis galės praplauti farvaterį. Principas paprastas: vilkikas pritvirtintas lynais, duoda visą eigą, varikliai dirba, sukasi du sraigtai ir smėlis varomas į jūrą. Tačiau pasirodė, kad smėlis tuojau pat „suvalgė“ ir sraigtus, ir velenus. Taigi viskas labai brangiai kainavo. Tada buvo nutarta nupirkti žemsiurbę.

Naują žemsiurbę, kurios visa įgula buvo iš Klaipėdos žvejybos uosto, Šventojoje sumontavo kapitonas ir vyriasiasis mechanikas, bet neiškonservavo. „Varikliai buvo pilni tepalų. Prieš juos paleidžiant reikėjo juos išvalyti. Kadangi jie to nepadarė, užvedė motorus, viskas viduje užsidegė. Teko variklius vėl išardyti“, - pasakojo pokalbininkas.

Įvyko konfliktas - žvejai negalėjo išplaukti į jūrą, nes nauja žemsiurbė nedirbo.

Į Šventąją pažiūrėti, kas vyksta, kodėl nedirba naujoji žemsiurbė, nuvyko ir ministras, ir žvejybos uosto viršininkas. Ir rado visus įgulos narius girtut girtutėlius. Visa įgula buvo „nuimta“ iš laivo.

„Viską turėjau spręsti pats“

1957 metų gruodžio 3 d. D. Varkalis grįžo iš jūros. Iš Tralerių laivyno bazės buvo pervestas dirbti į Klaipėdos žvejybos uostą, o tada komandiruotas darbuotis į Šventąją - priimti žemsiurbę iš tos girtos įgulos. Pasak jo paties, tada net nežinojo, kur tokia yra, tik tiek, kad kažkur už Palangos.

„Mano užduotis - kad laivai išplauktų į jūrą, kad visą laiką jie galėtų naudotis farvateriu. Jokių nurodymų, kaip tai padaryti, nebuvau gavęs, viską turėjau spręsti pats. Buvome „užsirovę“ ant tų minų, kurių buvo gana daug likusių nesprogusių - kariškiai sunkvežimiais jas vežė. Mėnesį buvome sustabdę darbus dėl tų minų“ - pasakojo D. Varkalis.

Pasak jo, tada jie galėjo pasiekti nuo vandens paviršiaus 6 metrų gylį, bet iki tiek nebuvo kasama, tik iki 4-5 metrų. „Per mėnesį farvateris buvo visiškai iškastas. Tačiau, kai pasisukdavo šiaurės vakarų vėjas ir pūsdavo savaitę dvi, nelikdavo jokių mūsų darbo pėdsakų. Galėdavai vaikščioti su batukais. Tada vėl kasdavome iš naujo. Ir taip buvo dirbama 5,5 metų“ - dalijosi prisiminimais D. Varkalis. Paskui pasirodė, kad žvejybos uostui tai labai nenaudinga, nes brangiai kainuoja - reikėjo išlaikyti 12 įgulos narių. Tada nutarta tą žemsiurbę perduoti Šventosios žvejų kolūkiui. Jie ją naudojo tol, kol sugedo. Remontui žvejai neturėjo pinigų ir ji buvo nurašyta.

„Man skaudu“

Kai D. Varkalis atvažiavo dirbti į Šventąją, pamatė tikrą idilę - kvepėjo derva ir žuvimis. Veikė žuvų apdorojimo įmonė, buvo rūkomos net silkės. Žmonės turėjo darbo. Kurį laiką Šventosios uostas turėjo ir savo elektrinę, paskui tik buvo prijungta prie bendros Lietuvos sistemos. Nors ten buvo griežta pasienio zona, į kurią buvo galima įvažiuoti tik su leidimais, kurorto tada ten nebuvo, kratyti žuvis iš žvejų tinklų susirinkdavo aplinkinių kaimų gyventojai. Už tinklų kratymą jiems duodavo kibirą silkių.

„Mano žemkasėje visi - ir matrosai, ir motoristai, ir gervininkai - buvo vietiniai gyventojai kuršiai. Jų gyvenimas buvo savotiškas. Pirmiausia jie žuvis džiovindavo, prisidėdavo maišus džiovintų žuvų. Sūdydavosi žiobrius. Pagrindinis maistas - atmirkytos menkės, troškintos su bulvėmis ir grietine. Ten daržų nebuvo, obelys neaugdavo, nes visur smėlis.

Dabar tų kuršių belikęs vienas kitas. Šventoji visiškai pasikeitusi. Anot D. Varkalio, sudarkyta visa. Dar prieškarinės Lietuvos žmonės tikėjo, kad ten bus uostas. Prieš karą joje buvo ir laivų statykla, kurioje žvejams buvo statomi kuteriai. Buvo privežta daug ąžuolų, pastatyta apie 12 kuterių, dyzeliniai varikliukai buvo atgabenami iš Švedijos. Vienas tų kuterių buvo skirtas gyvoms žuvims plukdyti - triumai buvo sugraižyti skylėmis. Man skaudu matyti, kas dabar vyksta Šventojoje“, - sako D. Varkalis.

„Vakarų ekspresas“

Šventosios Uostas
Jei pastebėjote klaidą, pažymėkite reikalingą tekstą ir spauskite Ctrl+Enter, kad pranešti apie tai redakcijai.
Aš rekomenduoju
Rekomendacijų nėra

Komentarai

Komentarai skirti bendrauti ir aptarti įmonės ar renginio ypatybes, taip pat išsiaiškinti įdomius klausimus apie tai.

Veidai
Šį kartą pakalbinome muzikinio projekto "Lietuvos balsas" dalyvį, atlikėją, dainų autorių ir kūrėją Kristijoną Vaičiukauską. Vaikinas, nuo vaikystės svajojęs dainuoti, pasirodęs projekte privertė visus aikčioti, jo balso pavydėtų daugelis. Plačiau apie jo kasdienybę, norus, siekius bei kūrybą.  Labas, Kristijonai! Pradėkime nuo to ar dažnai tenka duoti interviu? Šiuo metu ne. „Lietuvos balso“ metu teko interviu dalinti kur kas dažniau, bet kadangi dabar es...
Testas!
Mes paruošėme jums keletą išbandymų, keleta klasikinių užduočių. Kai kurioms iš jų reikės tik dėmesio, kitoms - dėmesingumo ir ar loginio mąstymo.   Mūsų dėmesio testai pateikiami nuotraukose ir susideda iš skirtingų tipų užduočių: rasti klaidą, rasti skirtumus ir padaryti logiškas išvadas. Imsitės iššūkio? Testo atsakymas: klaida ne skaičiuose, kurie krenta į akis, o sakinyje. Žodis RASTI kartojasi du kartus.
Įvykiai
Kuo panašūs žmonės, gimę pirmosios Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu ir po 1990-ųjų? Kuo abi šios kartos skiriasi nuo savo tėvų? Sociologai, istorikai ir filosofai sutinka, kad, nepaisant amžiaus skirtumo, šalies nepriklausomybės metais gimę žmonės turi nemažai bendro. Pavyzdžiui, jaučia didesnį pasitikėjimą savimi ar turi labiau išreikštą liberalumą, palyginus su žmonėmis, augusiais priespaudos metais.   Svarbi aplinkos įtaka Klaipėdos universiteto So...
Įdomu!
Velykos arba Šventos Velykos – krikščionių šventė, simbolizuojanti Kristaus prisikelimą iš numirusių po nukryžiavimo, kaip tai aprašyta Naujajame testamente. Tai įvykę trečią dieną po Kristaus mirties (mirties dieną skaičiuojant kaip pirmą dieną).Velykos yra svarbiausia daugelio krikščionių šventė, kuria išreiškiamas didelis džiaugsmas dėl galutinės Dievo sūnaus pergalės prieš mirtį (šetoną). Kai kurių protestantų supratimu svarbiausia yra Kristaus mirties...
Laisvalaikis
Kepame Velykų pynę: populiari ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje Jei vis dar ieškote idėjų, kuo papildyti Velykų meniu, šis kepinys neabejotinai papuoš stalą ir sukurs šventinę atmosferą. Ne veltui nostalgiškai skani Velykų pynė nuo neatmenamų laikų puikuodavosi ne tik ant mūsų protėvių stalo, bet buvo ir tebėra tikra pažiba įvairiose tautose. Tiesa, pasaulio virtuvėje šios mielinės pynutės receptūros ir pavadinimai skiriasi, tačiau visų jų skonis ir sukel...
Gamta
Š. m. balandžio 27 d. gyventojai kviečiami sodinti mišką – šią dieną visoje Lietuvoje vyks „Nacionalinis miškasodis 2019“. Tai jau kelerius metus iš eilės LR Aplinkos ministerijos ir VĮ Valstybinių miškų urėdijos organizuojama miško sodinimo šventė, įprasminanti bendrą visuomenės ir miškininkų rūpestį mišku ir palikimu ateities kartoms.  „Kviečiu visus gamtos ir miško mylėtojus surasti laiko ir pasodinti medelį. Mūsų šalyje auga gražūs miškai, kuriais didž...
Sveikata
Ilgai lauktas pavasaris vis dažniau džiugina mus šiluma ir kviečia mėgautis pirmaisiais saulės spinduliais, tačiau Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakulteto doktorantė, Infekcinių ligų ir dermatovenerologijos klinikos gydytoja Inga Kisielienė perspėja, kad saulė gali būti ne tik maloni, bet ir kenksminga. Vienas svarbiausių odos priežiūros būdų yra apsauga nuo saulės, tačiau ar tikrai žinome, kaip saugotis? Atšilus orams, dermatologai vis garsiau kalb...
Laisvalaikis
Keptas ėriukas, kiaušiniais įdaryti tartai ar džiovintų vaisių pyragai – tai lietuviams vis dar neatrasti Velykų patiekalai, kuriais didžiuojasi įvairios Europos šalys. „Per Velykas dažnas lietuvis ruošia cepelinus, balandėlius, o desertui patiekia šakočius. Ir nors tai yra neatsiejama lietuviškosios virtuvės dalis, šiemet kviečiu pasižvalgyti po kitas Europos šalis ir atrasti kiek kitokią Velykų virtuvę“, – teigia šefas Gian Luca Demarco ir dalinasi įžval...
Lietuvoje
Tradicinis vasaros festivalis, rengiamas Thomo Manno kultūros centro, Nidoje vyksta jau daugiau nei du dešimtmečius. Kiekvienų metų programa formuojama pagal tam tikrą temą, iškeliančią aktualius visuomenei klausimus. Norėdamas skatinti jaunimo sąmoningumą bei dalyvavimą kultūriniame gyvenime, Thomo Manno kultūros centro kuratoriumas trečius metus iš eilės skelbia esė konkursą festivalio tema. Šiųmečio dvidešimt trečiojo Thomo Manno festivalio tema –  „Tėv...