D. Varkalis: „Man skaudu matyti, kas dabar vyksta Šventojoje“

 Dalia Bikauskaitė

Buvusiam laivų mechanikui, Lietuvos jūrininkų sąjungos garbės nariui Dionyzui Varkaliui labai skauda širdį dėl Šventosios. Skaitydamas laikraščiuose straipsnius apie vis naujas idėjas, kaip būtų galima palengvinti laivelių išplaukimą į jūrą ir be molų rekonstrukcijos (žinia, jie brangiai kainuoja, todėl nusprendžiama geriau nieko nedaryti), piktinasi, kad niekas neįvertina sovietmečiu įgytos patirties.

Įplaukimas į Šventosios uostą nuolat buvo komplikuotas. ve.lt nuotr.

Pasak D. Varkalio, Šventojoje jau yra trečioji jo šeimos karta. Prieškarinėje Lietuvoje ten banke dirbo jo uošvis, jis pats su žemsiurbe daugiau kaip 5 metus valė laivybos kanalą, o dabar ir jo anūkas archeologas ten kasinėja jau trečius metus.

Nusprendė pirkti žemsiurbę

Apie 1957 metus, pasak D. Varkalio, Šventosios uostas priklausė Klaipėdos jūrų uostui, o Žuvies pramonės ministerija buvo Lietuvos uostamiestyje. Svarbiausias uosto uždavinys - pasirūpinti laivų išplaukimu į jūrą, mat Šventosios žvejų kolūkiui buvo duotas planas, kiek privalo sugauti žuvų.

Įplaukimas į Šventosios uostą ir tada buvo komplikuotas. Seni žvejai pasakoja, kad 1945 metais sovietų karo laivai buvo įplaukę į uostą, prisišvartavo, bet pasisuko šiaurės vakarų vėjas ir smėlis užnešė farvaterį. Kariai pasigamino plaustų, ant jų sudėjo prieštankines minas ir susprogdino, kad laivai vėl galėtų išplaukti į jūrą.

Vėliau, žinoma, bandyta ir kitaip valyti farvaterį. Klaipėdos uostas turėjo du vienodus vilkikus „Burun“ ir „Rešytelnyj“ („Ryžtingas“). Vienas iš jų buvo nusiųstas į Šventąją, nes manyta, kad jis galės praplauti farvaterį. Principas paprastas: vilkikas pritvirtintas lynais, duoda visą eigą, varikliai dirba, sukasi du sraigtai ir smėlis varomas į jūrą. Tačiau pasirodė, kad smėlis tuojau pat „suvalgė“ ir sraigtus, ir velenus. Taigi viskas labai brangiai kainavo. Tada buvo nutarta nupirkti žemsiurbę.

Naują žemsiurbę, kurios visa įgula buvo iš Klaipėdos žvejybos uosto, Šventojoje sumontavo kapitonas ir vyriasiasis mechanikas, bet neiškonservavo. „Varikliai buvo pilni tepalų. Prieš juos paleidžiant reikėjo juos išvalyti. Kadangi jie to nepadarė, užvedė motorus, viskas viduje užsidegė. Teko variklius vėl išardyti“, - pasakojo pokalbininkas.

Įvyko konfliktas - žvejai negalėjo išplaukti į jūrą, nes nauja žemsiurbė nedirbo.

Į Šventąją pažiūrėti, kas vyksta, kodėl nedirba naujoji žemsiurbė, nuvyko ir ministras, ir žvejybos uosto viršininkas. Ir rado visus įgulos narius girtut girtutėlius. Visa įgula buvo „nuimta“ iš laivo.

„Viską turėjau spręsti pats“

1957 metų gruodžio 3 d. D. Varkalis grįžo iš jūros. Iš Tralerių laivyno bazės buvo pervestas dirbti į Klaipėdos žvejybos uostą, o tada komandiruotas darbuotis į Šventąją - priimti žemsiurbę iš tos girtos įgulos. Pasak jo paties, tada net nežinojo, kur tokia yra, tik tiek, kad kažkur už Palangos.

„Mano užduotis - kad laivai išplauktų į jūrą, kad visą laiką jie galėtų naudotis farvateriu. Jokių nurodymų, kaip tai padaryti, nebuvau gavęs, viską turėjau spręsti pats. Buvome „užsirovę“ ant tų minų, kurių buvo gana daug likusių nesprogusių - kariškiai sunkvežimiais jas vežė. Mėnesį buvome sustabdę darbus dėl tų minų“ - pasakojo D. Varkalis.

Pasak jo, tada jie galėjo pasiekti nuo vandens paviršiaus 6 metrų gylį, bet iki tiek nebuvo kasama, tik iki 4-5 metrų. „Per mėnesį farvateris buvo visiškai iškastas. Tačiau, kai pasisukdavo šiaurės vakarų vėjas ir pūsdavo savaitę dvi, nelikdavo jokių mūsų darbo pėdsakų. Galėdavai vaikščioti su batukais. Tada vėl kasdavome iš naujo. Ir taip buvo dirbama 5,5 metų“ - dalijosi prisiminimais D. Varkalis. Paskui pasirodė, kad žvejybos uostui tai labai nenaudinga, nes brangiai kainuoja - reikėjo išlaikyti 12 įgulos narių. Tada nutarta tą žemsiurbę perduoti Šventosios žvejų kolūkiui. Jie ją naudojo tol, kol sugedo. Remontui žvejai neturėjo pinigų ir ji buvo nurašyta.

„Man skaudu“

Kai D. Varkalis atvažiavo dirbti į Šventąją, pamatė tikrą idilę - kvepėjo derva ir žuvimis. Veikė žuvų apdorojimo įmonė, buvo rūkomos net silkės. Žmonės turėjo darbo. Kurį laiką Šventosios uostas turėjo ir savo elektrinę, paskui tik buvo prijungta prie bendros Lietuvos sistemos. Nors ten buvo griežta pasienio zona, į kurią buvo galima įvažiuoti tik su leidimais, kurorto tada ten nebuvo, kratyti žuvis iš žvejų tinklų susirinkdavo aplinkinių kaimų gyventojai. Už tinklų kratymą jiems duodavo kibirą silkių.

„Mano žemkasėje visi - ir matrosai, ir motoristai, ir gervininkai - buvo vietiniai gyventojai kuršiai. Jų gyvenimas buvo savotiškas. Pirmiausia jie žuvis džiovindavo, prisidėdavo maišus džiovintų žuvų. Sūdydavosi žiobrius. Pagrindinis maistas - atmirkytos menkės, troškintos su bulvėmis ir grietine. Ten daržų nebuvo, obelys neaugdavo, nes visur smėlis.

Dabar tų kuršių belikęs vienas kitas. Šventoji visiškai pasikeitusi. Anot D. Varkalio, sudarkyta visa. Dar prieškarinės Lietuvos žmonės tikėjo, kad ten bus uostas. Prieš karą joje buvo ir laivų statykla, kurioje žvejams buvo statomi kuteriai. Buvo privežta daug ąžuolų, pastatyta apie 12 kuterių, dyzeliniai varikliukai buvo atgabenami iš Švedijos. Vienas tų kuterių buvo skirtas gyvoms žuvims plukdyti - triumai buvo sugraižyti skylėmis. Man skaudu matyti, kas dabar vyksta Šventojoje“, - sako D. Varkalis.

„Vakarų ekspresas“

Atsiliepimai ir komentarai

Parašyti atsiliepimą
Parašyti komentarą

Atsiliepimas - tai žmonių nuomonė ar įvertinimas su pagrįsta argumentacija dėl palikto atsiliepimo. Pagrindinis principas - «aplankei - parašyk». Jūsų atsiliepimas daugeliui padės priimti teisingą sprendimą. Jei dar neteko naudotis įmonės paslaugomis ar prekėmis ir negalite jos vertinti, rašykite komentarą, o ne atsiliepimą.

Neleidžiama: necenzūrinių žodžių, grasinimų ar įžeidimų naudojimas; tiesioginis palyginimas su kitomis konkuruojančiomis bendrovėmis; nuorodų į trečiųjų šalių interneto šaltinius; reklama ir savireklama, bendrovės veiklos ataskaitos.

Įveskite el. paštą:
Jūsų paštas nebus matomas svetainėje
arba Užsiregistruokite , kad parašytumėte atsiliepimą
Atsiliepimas:
Įkelti nuotrauką:
Pasirinkti

Komentarai skirti bendrauti ir aptarti įmonės ar renginio ypatybes, taip pat išsiaiškinti įdomius klausimus apie tai.