V. Šližienė ketina apkeliauti dar ne vieną Azijos šalį ir jau nekantrauja nuvykti į Malaiziją, Filipinus, Vietnamą, Kambodžą. Asmeninio archyvo nuotr.
Kristina Abromavičiūtė
„Viskas prasideda nuo iššūkių“, – sako prieš kelis mėnesius iš kelionės po Tailandą sugrįžusi Vesta Šližienė. Jauna moteris save apibūdina kaip žmogų, tikintį, kad visa išmintis ateina per patyrimą, todėl kasdien stengiasi gyventi keldama sau iššūkius. Kaip vienus iš didžiausių, V. Šližienė įvardija restorano „4“ Palangoje atidarymą bei kūrybines, kaip pati vadina, atostogas Tailande.
Išlipo iš komforto zonos
„Keliaudavau ne tik atostogauti ar grožėtis gamta, bet ir susipažinti su skoniais, ragauti gėrimus, produktus, prieskonius ir patiekalus. Planuodama keliones apsiribodavau Europa, aplankiau Italiją, Prancūziją, Vokietiją, Graikiją, Ispaniją ir kitas vietas. Tačiau įgyvendinus restorano atidarymo iššūkį, tapo nebaisu išlipti iš komforto zonos, tad nusprendžiau viena išvykti į Aziją. Ir pirmajai kelionei pasirinkau Tailandą. Ši kelionė man buvo trigubas iššūkis – keliauti vienai taip toli, nepamirštant darbo bei poilsio“, – prisimindama patirtus įspūdžius, apie kelionę pasakoti pradėjo pašnekovė. Azijos žemyne netrūksta egzotiškų šalių, tačiau kodėl Tailandas? Pasiteiravau V. Šližienės, o pastaroji nusišypsojo. „Buvau girdėjusi ir skaičiusi apie šios šalies nepaprastą virtuvę, rojų primenančią gamtą, harmonijos atradimą ir darbą svečiams. Tai mane labiausiai ir traukė. Tailandas – šalis, kurioje gali semtis idėjų viskam“, – paaiškino Vesta ir tuoj pat pridūrė, kad iš svečios šalies taip pat ketino pasisemti žinių ir suprasti, kaip pritraukti svečius ne tik į savo restoraną, bet ir į Palangą ar net Lietuvą.
Pasiruošimas kelionei, pasak pašnekovės, prasidėjo nuo bilietų įsigijimo. Moteris pasakoja, kad netyčia, viename iš sekamų socialinio tinklo „Facebook“ kelionių puslapių pastebėjo straipsnį apie nebrangius bilietus į Tailandą. „Dvi dienas stebėjau, ar bilietai nebrangsta ir vos kaina pasikeitė, nusprendžiau nebelaukti. Tiesiog nusipirkau bilietą, kurį atšaukti galėjau per parą. Kadangi dirbu restorane, nuolat sukuosi veiksme, tad net neatkreipiau dėmesio, kaip prabėgo laikas. Prisimenu, kad tik pagalvojau, jog gal reikėtų bilieto rezervaciją atšaukti, tačiau žvilgtelėjusi į laikrodį supratau, kad jau vėlu. Tuomet dar nejaučiau nerimo ar jaudulio, nes kelionei pasiruošti turėjau du mėnesius“, – atviravo pokalbininkė.
Viskas atrodė rimta
V. Šližienė puikiai prisimena tuos du pasiruošimo mėnesius. Pirmasis, pasak Vestos, slinko lėtai, o ir krautis lagamino neskubėjo. Tiesa, jaudulio virpulį moteris pajusdavo tuomet, kai pagalvodavo, kad reikės keliauti vienai. „Visą laukimo laikotarpį bandžiau įkalbėti draugus skristi kartu. Tačiau niekas avantiūrai nepasirašė, tik mane drąsino ir dalino patarimus, už kuriuos esu be galo dėkinga. Ypač džiaugiuosi draugo Vakario, „užkietėjusio“ keliautojo, kuris galėtų išgyventi vienas džiunglėse, pamokomis. Jisparuošė mane ir apmokė keliavimo vienai po Aziją subtilybių“, – šypsojosi V. Šližienė. Per kelis mėnesius moteris turėjo sutvarkyti nemažai formalių reikalų. Pirmiausia ji apsilankė Tailando Karalystės konsulate Vilniuje, kur sumokėjusi apie 60 eurų, gavo 60 dienų turisto vizą. Tuomet V. Šližienė ėmė internete ieškoti informacijos apie šalį, konsultavosi su draugu, stengėsi išsiaiškinti, ką būtina žinoti ir pasiimti su savimi. „Viskas pasiruošimo metu atrodė taip rimta, jog vietoje gražių paveikslėlių žiūrėjimo internete, pradėjau informaciją užsirašinėti į užrašų knygutę. Visus du mėnesius skaičiau keliautojų atsiliepimus apie lankytinas vietas, vietinių kultūrą, religiją, – prisiminė detales V. Šližienė. – Kartais užsimezgus nuoširdžiam pokalbiui su restorano svečiais, pasidalindavau apie laukiamą įdomią kelionę, jie taip pat patarė, kur reikia pavakarieniauti ir ką būtinai paragauti. Ačiū visiems, nes tikrai pasinaudojau kiekvienu išgirstu patarimu“.
Tam, kad pažintų Tailandą, moteris turėjo 31 dieną. Pasak pašnekovės, tiek pakanka, norint aplankyti daugumą nuostabios šalies vietovių. „Mano kelionės trukmė priklausė nuo pigių bilietų, bet planuojantiems ryžtis panašiam iššūkiui, drąsiai galiu pasakyti – į Tailandą keliaukite tikrai ne trumpesniam laikui arba vykite bent du kartus, nes pietų Tailandas visiškai kitoks nei įsikūręs šiaurinėje dalyje. Patirti rekomenduočiau abu“, – teigė restorano „4“ vadovė.
Penkios minutės pėsčiomis
Skristi į egzotišką šalį teko su persėdimu, tad dar tris dienas V. Šližienė praleido Helsinkyje. Moteris gailisi, jog tarp skrydžių turėjo nedaug laiko ir nespėjo pasivaikščioti po visą Suomijos sostinės oro uostą. Tačiau tuo, ką pamatė, liko labai sužavėta. „Gultai, vaikų žaidimo aikštelės, privatūs kambariukai darbui kompiuteriu, krėslai, rūkymo kambarys, kuriame nėra jokio dūmų kvapo – visas oro uostas buvo toks švarus ir didelis, nuoširdžiai sakau, kokio nebuvau niekur kitur mačiusi. Priešingai nei Tailando oro uostai. Keliavau vietinėmis oro linijomis, keltais, valtimis, traukiniais, autobusais. Neteko keliauti tik autostopu“, – juokėsi pokalbininkė. Tačiau tuojau pat susimąstė ir prisiminusi vieną iš kelionėje patirtų įvykių, prisipažino, kad ir tą jai teko daryti. „Pamenu, jog atvykusi į Pangano salą, su pakeleive, su kuria susibičiuliavau kelte, nusprendėme kartu apsistoti svečių namuose. Tad išsilaipinusios uoste, susiradome taksi. Vairuotojui parodėme žemėlapį ir svečių namų pavadinimą, į kurį norime nuvykti. Važiavome apie septynias minutes, o tada vairuotojas sustojo ir parodė į neasfaltuotą kelią. Šis mums sako: „5 minutes walking“ („penkios minutės kelio pėsčiomis“), – tęsė pasakojimą V. Šližienė. – Sumokėjome vairuotojui, atsisveikinome ir pradėjome eiti. Kuo toliau ėjome, tuo keisčiau viskas atrodė. Aplink nebuvo nė vieno žmogaus, tik aptriušę namai. Pasidarė kiek juokinga, nes numanėme, kad esame tikrai ne ten, kur turime būti. Nepaisant to, nejautėme jokios įtampos ar nerimo. Staiga išvydome pro šalį su motoroleriu važiuojantį vaikiną, aišku, kaip ir visi vietiniai, su šypsena veide. Jis sustojo ir pasiteiravo, ar nereikia pagalbos. Parodėme jam ko ieškome ir išsiaiškinome, kad taksi automobilis mus nuvežė į priešingą pusę. Pasirodo, vairuotojai kartais taip apgauna turistus, tam, kad iškvietus dar vieną taksi, galėtų daugiau uždirbti“. Moteris pasakojo, jog vietinis vaikinas žemėlapyje telefone parodė, kad ieškomi svečių namai yra už penkių kilometrų irmaloniai pasisiūlė pavežti. „Tai buvo smagiausia šio nuotykio dalis. Ant motorolerio susėdome trise, su didžiulėmis mano ir mano pakeleivės kuprinėmis. Pirmas penkias minutes šaukiau, kad nukrisime. Ir dabar negaliu patikėti, kad nenukritome“, – juokėsi V. Šližienė.
Pirmą kartą egzotiškoje Azijos šalyje apsilankiusi palangiškė išgyveno nuostabius potyrius.
Pasitiko karščio banga
Restoranui Palangoje vadovaujanti moteris prisipažino, jog paprastai poilsiui renkasi kiek ramesnes vietas, todėl Bankokas, Tailando sostinė, pasirodė jai per didelis. „Vos išėjus iš oro uosto mane pasitiko staigus karščio pliūpsnis, trūko oro. Kol buvau patalpoje, net nepagalvojau, kad už sienų tvyro trisdešimties laipsnių karštis, milžiniškas miestas, kuriame zuja milijonas automobilių ir žmonių, stūkso dangoraižiai ir nė menkiausio vėjelio. Nekantravau greičiau pamatyti džiungles, paplūdimius, paragauti maisto ir susipažinti su kultūra“, – sakė V. Šližienė. Karštas ir saulėtas oras išliko visą moters Tailande viešnagės laiką. Pašnekovė tikino, jog jai pasisekė, nes per tą laiką sutiko ne vieną žmogų, besiguodžiantį, kad kitoje saloje buvo užkluptas didelės liūties arba visos kelionės metu išvis nematė saulės. „Mėgavausi kiekvienu sugautu salės spinduliu, tiek Tailando šiaurėje, tiek pietuose. Karštis ten visai kitoks, nes jaučiama drėgmė. Trisdešimt laipsnių – tikras malonumas, kuomet pučia lengvas vėjelis ir kas kelias valandas nulyja lietus. Žinoma, didžiuosiuose miestuose, ypatingai Bankoke, ištverti karštį buvo sunku. Didžiuliai pastatai užstoja vėją, nuo dūzgiančių transporto priemonių susidaro smogas“, –apie Tailando klimatą pasakojo pašnekovė.
Nemokamos ir nuoširdžios vakarienės
Siekdama taupyti pinigus, V. Šližienė apsistodavo svečių namuose, kuriuose už parą sumokėdavo ne daugiau kaip devynis eurus. Kiekviena apgyvendinimo vieta, pasak jaunos moters, labai skirtinga, tačiau jai labiausiai įsiminė kelios. Viena iš jų – svečių namai „Suneta hostel“, įsikūrę Čiangmajaus mieste. „Vieta tvarkinga ir saugi, kambariuose apgyvendinama po aštuonis žmones. Bet labiausiai nustebino svečių namų savininkai ir darbuotojai, kurie kiekvieną vakarą kviesdavo visus svečius nemokamai vakarienės su jų šeima. Prie vieno stalo atsisėsdavau kartu su dar per dvidešimt žmonių. Visi iš skirtingų šalių, su savo istorijomis ir patirtimis. Šeimininkai dalinosi pasakojimais apie savo gyvenimą, maistą, kurį valgome, jo kilmę ir pagaminimo būdą, tuomet visi papasakodavo, kur keliavo, ką patyrė, rekomenduodavo, ką aplankyti. Likau sužavėta atsidavimu svečiams, nuoširdžiu paprastumu, – teigė V. Šližienė. – Antrieji didelį įspūdį palikę svečių namai pavadinimu „Hangover“, įsikūrę Pi Pi salyne. Šią vietą man rekomendavo kiti „solo“ keliautojai ir tik vėliau supratau kodėl. Šių nakvynės namų savininkas ponas Singh, visiems apsistojusiems kaip tėtis. Kas vakarą jis dalina patarimus, pasitinka grįžtant, pasiūlo, kur vertėtų apsilankyti. Ne veltui jo svečių namų sienos išmargintos padėkomis už rūpestį. Mačiau vieną užrašą, kuris pasako daugiausiai – „Mr. Singh, can you adopt me?“ (Pone Singh, ar galėtumėte mane įsivaikinti?“). Pi Pi sala garsi savo vakarėliais ir gražiausiais paplūdimiais“.
Ragavo varlių ir vėžiagyvių
Kelionės metu Vesta aplankė Bankoką, Čiangmajų, Čiangrajų, Pai, Puketą, Lantą, Pi Pi, Ko Yao Yai, Krabį, Samujį, Tao, Panganą, Patają. Pašnekovė sakė, kad jai didelį įspūdį paliko Čiangmajaus miesto Tailando virtuvės mokykla, kurioje teko semtis žinių. „Nuvažiavę į turgų, patys turėjome rinktis produktus. O atvykę į restorano virtuvę, kartu su mokytojais gaminome užkandžius, karštus patiekalus, sriubas ir desertą. Vieną iš šios pamokos receptų perdaviau restorano „4“ šefui, tad netrukus tailandietiško patiekalo galės paragauti ir palangiškiai bei miesto svečiai“, – šypsojosi pokalbininkė. Tailando virtuve moteris žavėjosi dar prieš išvykstant, todėl kelionės metu vietiniam maistui negalėjo atsispirti. „Šios Azijos šalies virtuvė labai skirtinga ir savotiška, jaučiama Indijos maisto gaminimo įtaka. Žinoma, ten netrūksta ir turistų poreikius patenkinančių, imigrantų įsteigtos, įvairių pasaulio šalių virtuvių kavinių, – komentavo pokalbininkė. – Visgi, labiausiai mane šokiravo gatvės maistas. Čia siūloma paragauti varlių, vėžių, įvairių kitų jūros gyvių. Ragavau viską drąsiai ir man pasisekė, kad nė karto nepasijaučiau blogai“.
Žmonėms, kurie ieško ramybės, V. Šližienė rekomendavo apsilankyti Tailando šiaurėje įsikūrusiame Pai miestelyje. Tiesa, tam, kad į jį patekti, reikia važiuoti keliu į kalną, turinčiu 762 posūkius. „Apie 80 kilometrų kelią autobusu įveikiau per tris valandas. Tačiau buvo verta, tarp kalnų tvyro ramybė“, – šyptelėjo V. Šližienė.
Džiaugiasi tuo, ką turi
Be įspūdingo dydžio miestų, paplūdimių lyg iš paveiksliuko, egzotiškos gamtos vietovių, moteris apsilankė ir žymiausiose šventyklose. Keliauninkę sužavėjo ten gyvenantys žmonės, išsiskiriantys paprastumu. Anot jos, tailandiečiai neskaičiuoja laiko ir džiaugiasi tuo, kas vyksta dabar. Jiems nereikia prabangių automobilių, namų, net brangių mobiliųjų telefonų ar naujausių laikrodžių. „Teko bendrauti su viena svečių namų šeimininke, kurios klausiau, jei jos viešbutis nuolat pilnas ir žmonės apie jį gerai atsiliepia, kodėl ji jo neatnaujina arba nemodernizuoja? Ji man atsakė, jog gyvenime viskas daug paprasčiau nei atrodo. Jos žodžiai – geriausia pamoka. Jei tau reikia kelnių, eini ir nusiperki paprastas kelnes, reikia sužinoti, kiek dabar valandų, nusiperki laikrodį, tiesiog laikrodį, kuris rodo laiką. Tada ir supratau, kad mes nuolat dirbame dėl pinigų, kuriuos leidžiame prabangai, tačiau nemokame džiaugtis, tuo, ką turime ir žmonėmis, su kuriais viskuo galime dalintis. Jei tą galime daryti – esame laimingiausi“, – paprastą išmintį perdavė V. Šližienė. Viešnagės Tailande metu, pašnekovei su vietiniais gyventojais daugiausiai teko bendrauti kūno kalba ir ženklais. Pasak V. Šližienės, žmonės supranta anglų kalbą ir stengiasi ja kalbėti, tačiau sunku suprati jų tarmę, todėl sudėtinga suvokti, ką jie nori pasakyti.
Moteris prisipažino, kad keliaudama viena, pasiilgo namų. Tačiau labiausiai nekantravo grįžti, norėdama savo išgyvenimais ir patirtimi pasidalinti su artimiausiais žmonėmis. „Ar ketinu dar kada nuvykti į Tailandą? Nemanau. Noriu keliauti ten, kur dar nebuvau. Tačiau būtinai ketinu aplankyti dar ne vieną Azijos šalį. Jau nekantrauju nuvykti į Malaiziją, Filipinus, Vietnamą, Kambodžą“, – vardijo pašnekovė.
