Fausta Marija Leščiauskaitė: „Man nereikia konkretaus žodžio, kad įvardinčiau, kas esu"

Šiais laikais jaunimą retai matome svarbiose, atsakomybės reikalaujančiose darbo pozicijose, todėl vilnietę Faustą Mariją Leščiauskaitę veikiau galėtume pavadinti išimtimi nei įprastu jauno žmogaus pavyzdžiu. Ji - Užkalnio žurnalo, kurio tiražas siekia 10 tūkstančių vienetų, vyriausioji redaktorė.

- Fausta, baigei leidybos studijas Vilniaus universitete. Kodėl pasirinkai šią specialybę?

- Studijų programos apraše buvo minima daug kūrybos, pagalvojau, kad čia man. Kaip pasirodė, mažiau kūrybos nei tai, ką pamačiau studijuojama, veikiausiai nebūčiau radusi niekur daugiau, tačiau nenorėjau dramatizuoti ir užsiimti savęs paieškomis. Man nereikėjo savęs ieškoti – jaučiausi save suradusi. Man nereikia konkretaus žodžio, kad įvardinčiau, kas esu. Man nereikia vadintis leidėja, žurnaliste ar pardavėja, kad pasijusčiau tvirčiau. Man tiesiog visada patiko generuoti idėjas, kurti planus, kalbėtis su žmonėmis ir tai būčiau dariusi nepriklausomai nuo to, ką studijuočiau – leidybą, teisę, mediciną ar turizmą. Man niekada neatrodė, kad aukštasis išsilavinimas privalo uždėti štampą: štai, baigiau leidybą, būsiu leidėja. Ir tada taip negalvojau. Pasirinkau kryptį, kuri man atrodė galinti būti artima savo esme, ir žinojau, jog, kad ir kaip ten besiseks, darysiu tai, ką noriu daryti.

- Sugalvojai leisti žurnalą. Kaip gimė šita idėja?

- Visada norėjau dviejų dalykų: turėti savo knygyną ir savo žurnalą. Nežinau, ar kada turėsiu knygyną, nes nesu tik svajotoja – apie darbą galvoju ir kaip apie pajamų šaltinį. Jei turėsiu dėmesio vertą planą, greičiausiai turėsiu ir knygyną. O tokį planą, kalbant apie žurnalą, turėjau. Negalima sakyti, kad turėjau viena – turėjome kartu su Andriumi.

Pirmiausia atsirado žurnalo veidas ir personažas – ožiukas Arūnas. Jis užaugino žurnalą mūsų mintyse. Turėjome personažą ir jį reikėjo realizuoti – toks geras jis mums atrodė. Todėl į jį, visų pirmą, sudėjome labai daug širdies, o po to jau materializavome. Gražu, kai pagalvoji.

- Ar prisidėsi prie populiarios nuomonės, kad visi dabar skaito vis mažiau ir mažiau, o gal turi savo pastebėjimų?

- Aš nežinau, ar tikrai tokia nuomonė vyrauja, bet jei taip – ji yra nesąmonė. Dar niekada žmonės neskaitė tiek daug, kiek dabar. Kitas klausimas – ką jie skaito. feisbuką, delfį, dėstytojo persiųstas skaidres, knygas, žurnalus, blogus, laikraščius – pasirinkimas yra milžiniškas ir nei vieno iš galimų variantų aš nesu linkusi nuvertinti. Platformą gera ar bloga paverčia ne pats jos egzistavimas, o jos turinys. Jei, pavyzdžiui, mano labai mėgiamas Rytis Zemkauskas rašo feisbuke, o aš praleidžiu daugiau nei dešimt minučių ten jį skaitydama, ar reiškia, kad tas minutes aš iššvaisčiau, nes lindėjaufeisbuke? Tas platformų menkinimas man asocijuojasi su save išsiaukštinusių, neva aukštesnio rango rašytojų įsivaizdavimu, kad knyga yra vienintelė dėmesio verta medija. Knyga pati savaime nėra puiki ir feisbukas pats savaime nėra geras, net dėstytojo konspektai nebūtinai verti dėmesio – atsirinkti turime patys. O kad skaitymas pasidarė kitoks – skubesnis, chaotiškesnis, galbūt toks, kuriam skiriama mažiau kantrybės – taip, tiesa. Tačiau man yra svetimas noras nužeminti dabarties ir išaukštinti praeities žmonių įpročius. Jie kitokie ir viskas, jie net negalėtų būti tokie patys.

- Ką tau davė studijų metai?

- Žmones. Tai, kas man gyvenime yra svarbiausia. Meluočiau, jei sakyčiau, kad pati mokymo įstaiga man davė kažką ypatingo. Taip, aš sutikau keletą dėstytojų, kuriuos labai gerbiu, pavyzdžiui, Rimvydą Laužiką – žmogų, kuriam kalbant aš nė sekundei neišsitraukdavau telefono. Bet pamačiau ir kitą – labai nuviliančią – pusę. Nesigailiu nei vienos savo studijų dienos, nesigailiu ir pamačiusi tai, nuo ko svyra rankos, pavyzdžiui, kaip svarbiau už minties raišką, už idėją, žinias, tampa metodiniai nurodymai arba, kaip dėstytoja negeba užrašyti sakinio be klaidų lietuviškai. Tai nuvilia, tačiau greta visada buvo būtent ten sutikti žmonės – kurie ir padėjo, ir pralinksmino, ir kartu brido per visus sunkumus arba tiesiog sutikdavo kartu paplaukti pasroviui.

Keista, man į galvą visi kaldavo istorijas, kaip atvažiavo studijuoti – visi žmonės kaip žmonės, bet vilniečiai baisiai pasikėlę. Tikriausiai didžioji dauguma arba bent didelė dalis mano kurso buvo iš Vilniaus ir nepamenu, kad kuris man būtų nepatikęs – juos labai gera ir dabar sutikti.

- Ką manai apie lietuviškų knygų rinką?

- Manau, kad ji kinta. Visų pirma, rašytojai pradeda suvokti, jog išleisti po vieną knygą per penkerius metus nebėra nei šaunu, nei lauktina. Matau, kaip rašytojai savo knygas pradeda suvokti kaip darbą ir nebesvaigti apie neaplankiusias mūzas. Kažką gal nuvils, bet mane tai džiugina. Gal pagaliau nustosime rašytojus įsivaizduoti kaip prasigėrusią, neva žavią bohemą – tai atsispindi ir lietuviškų knygų rinkoje, ta visa disciplina matosi ir jaučiasi,o tai - nuostabu. Nors dažniausiai pati renkuosi užsienio rašytojų literatūrą, džiugu, kad ir lietuvių autorių skyriuose atsiranda vis daugiau pasirinkimo mano skoniui – kai pagalvoji, dar visai neseniai vyravo niūri, verksminga proza, o dabar, štai, visko atsiranda vis daugiau. Į šitą rinką žiūriu su viltimi.

- Ar įsivaizduoji „stambius“ užsienio verslininkus, investuojančius į šią rinką?

- Ne ir dar kartą ne. Užsienio knygų rinka yra tokia plati, kad verčiau reikėtų nustoti svaičioti. Panaši situacija yra, kai lietuvių rašytojų klausia: „Ar nenorėtumėte išleisti savo knygos užsienio rinkai?“. Žinoma, kad jie norėtų – juk net išleidę į latvių kalbą arba padarę smulkų leidimą užsienio rinkai kalba apie tai metų metus. Gal kažkada ir kam nors pavyks, bet ar dėti į tai dideles viltis ir laukti?

- Ar leisdama žurnalą pastebėjai, kokia informacija skaitytojams patinka labiausiai?

- Mano darbas yra nuolatos pastebėti ir tai, kas skaitytojui patinka labiau – generuoti vėl ir vėl. Mano klaida šiuo atveju gali kainuoti skaitytoją. O paslaptis, iš tiesų, nėra didžiulė – skaitytojui visada patinka informacija, su kuria jis gali identifikuotis: atpažinti save, savo kaimyną, draugą, priešą. Patinka ir pikti, ir linksmi, ir sentimentalūs tekstai – jie gali būti praktiškai apie bet ką, su sąlyga, kad tas, kuris rašo, rastų būdą pasiekti skaitytoją. Esu įsitikinusi – net tekstas apie automobilio dalis gali būti įdomus žmogui, kuris nė nežino, kur pilasi langų skystis.

- Kodėl Vilnius yra gera vieta gyventi?

- Gera vieta gyventi gali būti visas pasaulis, o man namai yra ten, kur mano artimi žmonės. Jei tie žmonės būtų kitur, gal ir man būtų geriau kažkur ne čia. Ir jei dabar galiu rasti save tarp tų mažų senamiesčio gatvių, gal kitu atveju negalėčiau? Tiesa, vieno dalyko, kurį turi Vilnius, man jau neturės jokia kita vieta: kai vaikštau Vilniaus gatvėmis, matau einančią save, studentę, priimančią sprendimus, sutinkančią ir prarandančią žmones. To jau nebeteks nei vienam kitam miestui.

3 peržiūros liepos mėn.
Aš rekomenduoju
Rekomendacijų nėra

Atsiliepimai ir komentarai

Parašyti atsiliepimą
Parašyti komentarą

Atsiliepimas - tai žmonių nuomonė ar įvertinimas su pagrįsta argumentacija dėl palikto atsiliepimo. Pagrindinis principas - «aplankei - parašyk». Jūsų atsiliepimas daugeliui padės priimti teisingą sprendimą. Jei dar neteko naudotis įmonės paslaugomis ar prekėmis ir negalite jos vertinti, rašykite komentarą, o ne atsiliepimą.

Neleidžiama: necenzūrinių žodžių, grasinimų ar įžeidimų naudojimas; tiesioginis palyginimas su kitomis konkuruojančiomis bendrovėmis; nuorodų į trečiųjų šalių interneto šaltinius; reklama ir savireklama, bendrovės veiklos ataskaitos.

Įveskite el. paštą:
Jūsų paštas nebus matomas svetainėje
arba Užsiregistruokite , kad parašytumėte atsiliepimą
Atsiliepimas:
Įkelti nuotrauką:
Pasirinkti

Komentarai skirti bendrauti ir aptarti įmonės ar renginio ypatybes, taip pat išsiaiškinti įdomius klausimus apie tai.