Ligita Sinušienė
Prieš savaitę jau ne pirmą kartą tapęs stipriausiu pasaulio žmogumi, trečiadienį Vilniaus pramogų ir prekybos centre „Panorama“ pristatęs biografinę savo knygą, planetos galiūnas Žydrūnas Savickas savo sėkmės formule Sporto dienos išvakarėse sutiko pasidalinti ir su „Vakarinės Palangos“ skaitytojais.
Šešiskart - auksas
- Savo pergalę atšventėte dar Pietų Afrikos Respublikoje ar grįžęs į Lietuvą?
- Aš apskritai labai daug nešvenčiu, bet buvo tikrai smagu. Grįžęs į Lietuvą jokio baliaus nekėliau, tiesiog vietoje su galiūnais linksmai pasisėdėjome.
- Šis aukso medalis - jums jau ne pirmas. Kiek jų jau turite ir kiek dar planuojate sukaupti?
- Pasaulio čempionatų asmeninėje įskaitoje jau turiu 4 aukso medalius, ir dar 2 - komandinėje. Tačiau plano iškovoti tiek ar tiek medalių neturiu. Tiesiog kas kartą stengiuosi pagerinti savo paties rezultatus ir sportuosiu tol, kol pasieksiu rezultatų ribą.
Šalia galiūno - nelengva
- Galiūnų sportas - labai pavojingas sveikatai?
- Kaip ir bet kuri kita aporto šaka. Žinoma, iš šalies žiūrint, tai atrodo labai ekstremalus sportas, bet kai pats tuo užsiimi, visai kitaip vertinti savo užsiėmimą. Tačiau artimieji gal ir apsidžiaugtų, jei pasitraukčiau, nes gyventi šalia stipriausio pasaulio žmogaus - nelengva, nuolat jauti įtampą.
- Kodėl? Kur slypi tas sunkumas, būnant šalia jūsų?
- Visų pirma didžiąją dalį mano laiko atima treniruotės - po 3-4 valandas kasdien, o kartais net ir kitame mieste. Tad sudėjus kelionės pirmyn ir atgal laiką užimt būna visa pilna darbo diena. O grįžtu pavargęs, po sunkių treniruočių norisi pailsėti. Būna atvejų, kai artimieji manęs nemato ir 2 savaites, o porą dienų - dažnokai pasitaiko.
- Su Jurgita susituokėte prieš porą mėnesių. Kiek ilgiausiai po santuokos jums teko būti atskirtam vienas nuo kito? Ar tada ilgesys labai kamuoja?
- Vykstant varžyboms išsiskirti tenka, kaip minėjau, dviems dienoms - per tą laiko dar taip smarkiai neišsiilgsti vienas kito. Tačiau į pasaulio galiūnų čempionato finalą todėl ir vykome kartu, nes paskaičiavome, jog atskirai būtų tekę būti net 2 savaites. Kaip neseniai susituokusiems mums tai tikrai per daug.
Varžybų dieną nevalgo
- Minėjote, kad šalia galiūno sunku būti, o kaip skiriasi paties planetos stipruolio gyvenimas nuo eilinių žemiečių?
- Labai kardinaliai tikrai nesiskiria, gal tik tuo, kad daug laiko, kaip jau pasakojau, skiriu sportui. Treniruojuosi 5-6 kartus per savaitę, jėgas atgaunu per 1-2 dienas ir vėl sportuoju.
- Tačiau gal maitinatės kažkaip ypatingai?
- Stengiuosi valgyti 5-6 kartus per dieną, kad medžiagų apykaita būtų greita. Stebiu, kad maisto racione būtų daug baltymų - pieno produktų, žuvies, mėsos. Kai organizmas labai nori, suvalgau ir gerų saldumynų. Ką konkrečiai? Pavyzdžiui, naminį pyragą, kuriame nėra jokių konservantų. Ir žmona neretai iškepa.
- O prieš varžybas valgymo įpročiai pakinta?
- Taip, prieš varžybas bent kelias dienas stengiuosi valgyti daug angliavandenių - makaronų, ryžių, bulvių. Tam, kad turėčiau daug energijos. Pačią varžybų dieną, jei rungtys vyksta pirmoje dienos pusėje, nevalgau visai nieko, nebent išgeriu energetinį gėrimą. Jei varžytis tenka antroje dienos pusėje, suvalgau lengvus pusryčius. Pavyzdžiui, kokios košės.
- Pasibaigus varžyboms apie ką pirmiausia pagalvojate?
- Jos labai išsekina, todėl pirmiausia norisi ramiai pailsėti, stengiuosi pamiegoti, nors kartais tada net ir miegasi blogai, nes varžybos ir emociškai labai įaudrina. Tiesiog stengiuosi pabūti namuose, kiek leidžia galimybės. Telefono neišsijungiu, bet artimieji jau žino - patys netrukdo, nesiveržia bendrauti kitą dieną.
- Po svarbių čempionatų tikriausiai ir raumenys labai gelia?
- Raumenys skauda kitą dieną - ir viso kūno, nes tada organizmas pradeda reaguoti į suplėšytus raiščius bei kitas traumas.
Svarbiausia - tikėjimas
- Šįvakar (trečiadienį - red. pastaba) pristatysite biografinę savo knygą „Žydrūnas Savickas - žmogus iš geležies“. Kokia jos atsiradimo istorija?
- Jau prieš 10 metų žmonės pradėjo klausinėti apie biografinę knygą. Tada dar ir neturėjau tų didžiųjų laimėjimų, bet dabar, kai jau 19 metų dalyvauju varžybose, pamaniau, kad gal ir tinkamas laikas. Galų gale žmonės laukė laukė, gal jiems jau ir atsibodo, bet kaip tik atsirado ir žmogus, kuris ėmėsi šio darbo.
- Kiek užtruko knygos rašymas, informacijos rinkimas?
- Visas darbas užtruko beveik visus metus, patys pokalbiai - gal pusę metų, nes turėjau ir iš užsienio žiniasklaidos sukaupęs labai daug statistikos.
- Knygoje aprašote savo sėkmės formulę. Išduokite ją ir „Vakarinės Palangos“ skaitytojams.
- Kiekvienas žmogus gali pasiekti užsibrėžtų tikslų, jei to sieks kryptingai ir sunkiai dirbdamas. Tačiau svarbiausia vizija - tikėjimas.
- Kada jūs patikėjote, kad galite tapti stipriausiu pasaulio žmogumi?
- Pirmą kartą apie tai susimąsčiau, būdamas 16 metų. Ir kasdien, sulig kiekviena mažyte pergale ir pasiekimais, jis vis stiprėjo. Ėjau į savo tikslą mažais žingsniukais.
Žmoną galėtų nešioti dažniau
- O savo vaikui linkėtumėte galiūno gyvenimo ir karjeros?
- Nelabai, nes tai sunkus kelias. Tačiau jei pats to labai norėtų, žinoma, kad palaikyčiau. Geriausia, kai žmogus pats atranda savo kelią.
- Jūsų giminėje, be jūsų, dar buvo galiūnų?
- Mano tėvas buvo labai stiprus, bet nesilavino šioje srityje.
- Kiek jūsų galybė praverčia kasdieniame gyvenime?
- Šiuolaikiniame pasaulyje nelabai reikia fizinės jėgos - tai grynai sportinis dalykas. Aišku, man kokią skalbyklę ar šaldytuvą panešti neprireikia kaimyno pagalbos - tai jau paprasčiau, bet gi nereikia įrangos ar baldų nešioti kiekvieną dieną (nusijuokia). Tačiau pats nesikratau padėti kitiems.
- Ir žmoną nešti per tiltą, aišku, jums buvo vienas juokas? Ar dažnai ją nešiojate ant rankų dabar?
- Panešti žmoną gali kiekvienas bent kiek sportuojantis vyras - ne tik galiūnas. O nešioti Jurgitą, prisipažįstu - galėčiau ir dažniau.
Užkietėję kompiuteristai - katastrofa
- Ar yra tekę panaudoti savo jėgą gatvėje prieš kokius chuliganus?
- Gatvėje niekada nenaudoju jėgos, nes manęs niekas nepuola (juokiasi). O apginti kitus teko, bet irgi be jėgos - pamatę mane blogiečiai patys pabėgo.
- Kaip vertinate nūdienos vyrus, nuolat palinkusius prie kompiuterio ekranų ir visai neturinčius raumenų?
- Yra katastrofa, kai 25 metų žmonės serga kone visokiomis ligomis, nekalbant apie tai, kad stuburas kreivas, artrito išsukti pirštai. Juk žmogaus prigimtis - judėti, o sėdintys prie televizijos ar kompiuterio ekranų ją tiesiog pažeidžia.
Vaikštinėja po Botanikos parką
- Ar planetos tituluotas galiūnas atvažiuoja į Palangą pailsėti?
- Buvau dar šį rugpjūtį ir birželį. Tik vasaros pradžioje buvo labai vėsu, todėl tik vaikštinėjome, vaikštinėjome ir vaikštinėjome (juokiasi). Kur? Po Botanikos parką - tai labai išsiskirianti iš visos Palangos vieta. Taip susiklosto, kad tenka dalyvauti ir jūsų mieste vykstančiose varžybose ar netoli Palangos.
- Ar didžiausias šalies kurortas jums patinka?
- Taip, Palanga man patinka - čia yra jūra, o aš mėgstu maudytis. Pajūrio oras labai naudingas sportininkams, todėl čia mėgstu pailsėti po varžybų.
- O kokia, jūsų akimis žiūrint, populiarioji mūsų J.Basanavičiaus gatvė?
- Stengiuosi kuo mažiau ja vaikštinėti. Man norisi ramesnio poilsio, todėl einu ten, kur ramiau, mažiau žmonių. Juk J.Basanavičiaus gatvėje vis tiek praeiviai norėtų pasisveikinti, prašytų nusifotografuoti, autografų, o atsakyti negalėtum, kad neatrodytum koks pasipūtėlis. Todėl į Palangą apskritai stengiamės atvažiuoti, kai čia mažiau žmonių, o ne liepą.
Žydrūnas Savickas rekomenduoja Palangoje:
Viešbučiai: Tų, kuriuose šią vasarą buvau apsistojęs, nerekomenduosiu niekam, bet neminėsiu ir pavadinimų. Juose man patiko, bet ne tiek, kad kitiems rekomenduočiau. Minusų daug nebuvo, bet turi būti ypač daug pliusų.
Kavinė, restoranas: Skaniai valgėme viešbutyje-Steek house „Lašas“. Man patiko.
Pramogos: tai kad aš nežinau pramogų Palangoje (patyli). Einu prie jūros, pasivaikščioti ir užsuku kur nors pavalgyti.
